QUOTE(misskiss @ 2016 02 18, 22:25)
As manau, kad ta skirtuma galima ivardint taip: BAIME - kai
zinai del ko jaudiniesi, pariniesi, stresuoji, o nerimas -
kai nezinai del ko visa .. Bent ant saves as taip kazkaip jauciu.
Man ir daznokai buna, kad nenusedziu vietoj, bet tada galiu ratus aplink save vaiksciot, arba is vieno kampa i kita, nei gulet nei sedet neiseina (siaip tikrai labai jau nemalonus jausmas). Atrodo geriau nudirbt namuose ka galeciau, bet neiseina nieko padaryt. Arba, jo, kitas variantas guli susiguzus ir viskas. Pas mane kazkaip labai jau daznai keiciasi, viena diena taip, kita diena kitaip. Viena diena is lovos neislipu kaip nera jegu, kita kart pagaunu save kad negaliu nejudint kokios nors kuno dalies (rankos, kojos) ir taip intensyviai.

vnz..
Joa, aš irgi taip suprantu, kad baimė, kai tiksliai žinai ko bijai. Bet čia gal toks nėr labai išsamus ir tikslus apibūdinimas.
Mano tie visi nerimai irgi kažkaip mutuoja, nėr visąlak vienodi (čia ne apie stiprumą kalbu), bet būna ir jausmas skirtingas: skerdžiantis; graužiantis, toks; kai tarytum smegenis nori išvemt. Ir dar kitokie, kur nelabai gebėčiau nupasakot. Beje, man atrodo, kad negeriant vaistų dažniausia jaučiu skerdžiantį, o kai geriu ne vien AD, atsiranda tas jausmas, kaip kad, atrodo, noris išvemt smegenis. Pastarąjį dažnai lydi somatiniai požymiai vienokie ar kitokie - tai įtariu, kad vaistai "užglušina", bet tas dirbtinai slopinamas nerimas prasimuša kitais nemaloniais pojūčiais.
Ir man kuo labiau neramu, irgi, tuo labiau neturiu jėgų ir fiziškai. Kartais atrodo ir leteną pakelt pažiūrėt telefone kiek valandų bele koks darbas arba pasiimt ėst.
Papildyta:
Aj, nors seniau išvis nuolat sunku būdavo ir leteną pakelt, sėdėdama autobuse atsiremdavau galva į stiklą, nes ir sėdėt jėgų reikėjo...
O galvą ir aš nusikasydavau iki žaizdų. Tfu tfu, dabar taip nebebūna.