Kaip atsisakyti skolinti pinigus?

Iš karto pranešu visko neperskaičiau, gal jau ir pasikartosiu.

Tu vat tam draugui patark įsigyti Ego ar kokią kitą kortelę iš banko. Jam nereikės eiti pas draugus ir skolintis, kiek reikės tiek pasiims (žinoma ir kiek bankas duos). Jie bankui gražins viską, nes prieš bankus tai geriau nesišakoti? O Jums ar visada gražins? . Dar kiek nervų prarandi kad negražina sutartu laiku, o bankas už tai palunkanas ima, o mes tik nervus gadinam. Pas mus jau taip nėra tokių draugelių, visiems atsakyta dirbi duos bankas, nederbi, neduos, bet ir man negražinsi tumet. Gal kiek žiauru, bet užtata tikri draugai priims kaip patarimą, o išnaudotojai atšoks visam.
Pas mus yra problema, tai kad vyro brolis vat visuomet skolinasi nemenkas sumas, o gražina po kelis Lt, per kelis metus. Vat jam jau ir bankai nebesuteikia paskolų niekas. Ir koks siutas ima. Iki pasiskolinimo toks gerutis, o paskui mink n..., tai po visų mink... jam buvo atsakyta tuo pačiu. Tik žinau, kad neilgam, nes juk jie borliai. Bet tokie vampyrai tai juodai užknysa.

turiu tokia kaimynka, kuri kas antra menesi atbega skolintis pinigu negaila, grazina, taciau kai pastoviai tai tesiasi, pradeda erzinti. ji gyvena su sunumi, marcia, abu dirbantys, kaimynka gauna pensija, kartais pabaliavoja jau nezinau,kaip cia man suktis is padeties...

O as irgi nudegiau ...draugei paskolinau 1000 lt ir jau 3.5 metu kaip negrazina o siemet isvis i uzsieni isleke su visa seima, tai as su tais pinigeliais atsisveikinau...o buvo gera drauge, kai man reikejo pagalbos (ne pinigines) visada padedavo - dabar nei drauges, nei pinigu

Man taip pat sunku pasakyti "ne", bet kartais tenka. Tą prašau padaryti vyro. Šeip prieš atsisakydami gerai pagalvojam ar tikrai negalim padėti. Mums buvo situacija, kai prašė paskolinti tikrai didelę sumą. Jiems pinigų reikėjo tam, kad vyras galėtų atnaujinti savo darbinę aparatūrą. Vyras abejojo, o aš ne, nes tai mano seni ir labai patikimi draugai. Žinojau, kad atiduos net be raštiško susitarimo, tad paskolinom

laikausi tokios pozicijos, nesiskolinti ir neskolinti kitam. Seseriai, mamai, vyrui, galiu paskolinti, bet svetimam zmogui, draugui ar draugei tiesiai sviesiai pasakau, kad neturiu pinigu.

Niekam neskolinu,nes paskui reikia prašyt kad atiduotų kas tau priklauso ir dar nepatenkinti būna kai paprašai.

kol buvau viena, saviems ir draugams galedavau paskolinti paskutinius - kaip nors issiversdavau paskui su bulvem ir makaronais . bet dabar, kai turiu seima, visada pagalvoju, o kaip jie gyvens? negi savo puses metu kudikiui makaronus virsiu? ir tik tada, kai tikrai yra galimybe, skolinu pinigelius

Turiu ir aš kaimynę gerą , kai dar nežinojau nieko paskolinnau 20lt., tai gerai kad tik tiek. Ji atrodo padoriai, švariai apsirengusi, gyvena su vyru, jis taip pat tvarkingasaugina du sūnelius. Tai tuos pinigėlius turbūt nuo rugpjūčo mėnesio ji taip grąžina. Kai sutinku sako, ar neatidaviau, man gėda, grąžinsiu ir psio

cia tai tikra tiesa

skolinti retai, bet tenka. Saviškiams (mamai , broliui) niekada neatsakau - pirmiausia, tai žinau kad jie skolinsis tik rimto reikalo prispausti . pvz., mano mama net ne į mane kreipiasi, o eina į banką vartojamąją paskolą pasiimti. Kai sužinojau supykau, na bet jai atrodo kad kadangi mes patys buto paskolą 'vežam', jai nedera dar labiau mūsų apsunkinti. Be to žinau kad visada atiduos laiku ar kai galės (dėl atidavimo termino net nesitariu - susitariam iki 'kai galės'. Bet jie visada stengiasi atiduoti pagal išgalias, o aš niekada neraginu)
Kitiems giminaičiams stengiuosi atsirinkti, kam skolinti o kam ne. Jei nepasitikiu arba manau kad skolinimosi priežastis labai nerimta - atsakau kad 'šiuo metu paskolinti negaliu', ir daug neaiškinu. Bet jei žmonėms tikrai reikia pagalbos, jie neturi kitos išeities ir reikia pinigų - taip pat galiu paskolinti, su terminu 'kai galėsit grąžinsit'. Tokie žmonės paprastai gumos netempia ir nesislapsto, ir vos pinigėlių prasimano - atiduoda.

O viena giminaitė kartą kreipėsi kad jai 'labai reikia', bet nepaaiškino tiesiai kam. Suko suko - supratau kad bus į kokią finansinę piramidę sugalvojusi sukišti. Tikiuosi, kad tada nepaskolinusi padariau jai paslaugą.

Tiesa, niekada neatidaviau paskutinių turimų pinigų - tam tikrą rezervą stengiuosi palaikyti. Na jei kam būtų gyvybės ar mirties klausimas, atiduočiau ir tuos....

Patys iš draugų skolinomės tik kartą - buvo nejauku, ir priežastis tokia abejotina (pačių santaupos gulėjo banke, iki termino pabaigos buvo pora mėn, o sumokėti reikėjo, ir pasiėmus anksčiau termino būtų 'nuplaukę' palūkanos), ir draugas labai geras, ir dar toks, kuris jau anksčiau pats buvo smarkiai nukentėjęs dėl negrąžintų skolų - bet vis viena pasitikėjo, be diskusijų paskolino, ir sutartą dieną jam atidavėm su procentais Draugystė tikrai nenukentėjo

Sakau kad neturiu tokia mano taktika.

mes panashia problema sprendziam kitu budu: kai manes vyro sesers vyras na... pasiunte. taskas. jokio bendravimo. net labas. (na del skolinimosi dar priesh musu vedybas mano vyra melziama karve laike) galvoju. geriau jokio bendravimo nei "labas. labas. buk melziama karve. eik na..."

vidine bendravimo kultura turi buti. o jei nera.. tai nebus. neismokysi nieko. tiesa sakant gal tai ishsilavinimo ar auklejimo skirtumai. bet nenoriu svarstyti kas tai. Man principas "kai man sunku - padek meldziamasis, o kai tau - eik na.." nesvariai skamba. nesvariai.

dar mano prosenele kai buvo gyva tokia isminti taip vardijo - " kas tavo per puse- kas mano nerushink". daugiau i ta bala ilist nenoriu.