Depresija

as negyvenu, as tveriu gyvenima. kaip jo reiks tverti dar koki 40 metu. bijau isproteti. tada isvis nesamone.
bestyge-dziaugiuosi uz tave. labai gera skaityti kad patyrei graziu ispudziu. man priimtinas tavo poziuris. lova sutaisyta retai kada atnes tokius jausmus kaip prisiminimai apie keliones, nuotrauku vartymai.
meja-del skausmu nepasistumejai kaip suprantu. kaip gerai butu suziboti ka daryti kad butu lengviau.
Nidulia-gerai kad iseina save istraukti, pralinksminti, veikti. gerai kad radai budu kaip sau padet.

Apsidžiaugtumėt išgirdusi žinią, kad sergat 4 stadijos vėžiu su metastazėm?

Bučki, kai imi skaičiuot metus, man šiaušiasi visi plaukai ant visur (įtariu). Visada pirmiausia pagalvoju, kad, jei ilgai gyvensiu, kiek brangių žmonių neteksiu ir mintyse imu daryt iš savęs mėsos faršą, nes vaizduotė neneša, kaip įmanoma tai ištvert.

Mėja užsiminė apie policiją, tai prisiminiau kokią gėdą apturėjau. 1-ai forumietei jau pasakojau... Man pačiai juokinga, bet ir skauda, kai pagalvoju, kaip galėjo baigtis. Pasipasakosiu, gal pralinksmins.
Žodž. Atvarau vienądien prie parduotuvės po darbo. Aikštelė buvo dar apšalus, įprastai ji būna kone pilna. Apsidžiaugiau, kad yra vieta prie pat pardoškės durų, žinojau,kad toj pusėj neįgaliųjų ženklų nėr. Vuolia! Night visa happy, kad pasisekė kone į prekybcentrį ratuotai įsiraut ir nereiks šalt nosies, kol paeis 10-30m. GražOlė nusiperka kažko vakarienei, apsisuka greit ir jau maus namo. Išeinu iš prekybcentrio, žvilgt į tą pusę, kur tuoj tuoj padėsiu užpakalį. Spėkit... MAŠKĖS NĖR. Ir tai dar ne viskas. Jos vietoje stovi kita, tokia naujesnė, gražesnė. Nu, galvoju, turbūt stebuklo nebus, šita vis dėlto ne mano. Bet aš visai visai nesinervinau, kas man ir dabar keista. Pirma mintis, kad gal man prasidėjo haliucinacijos ir matau tai, ko nėra ir nematau kas yra. Antra, kad gal man ūmi sklerozė ir tiesiog nepamenu, kad pasistačiau visai ne ten, kur galvoju. Aikštelė nedidelė, apžvelgiu akimis visą visą. Nėr. Vis dar VISAI šaltais nervais. Mąstau logiškai: pamenu, užrakinau, raktai kišenėj; o tokią vogti galėtų net nežinau kas... gal niekas. Nu nieko. Night šmirinėja po aikštelę, letenėlės kišenėse, dairos sau spakainiai. Galvoju, oj oj, pamanykit. Limuzino nėr. Pffff. Cha cha cha. Kokia `tragedija`.
Besidairant ir bemąstant nesąmones, kad negi dabar namo eit, kažkaip nesocialu būt tokiai neatsakingai, žiū, išvažiuoja 1 maškė ir už jos, ANT ŠALIGATVIO stovi mano limuzinas. Visai kitoj pusėj, kur pasistačiau. Tada tai užvirė kraujas!!! Ryškiai tas asilas - gaidys - ožys, kur stovi MANO vietoj bus nuvilkęs!!!!!!!!! Drįsk tu man taip! Visa įsiūčio apimta nuvarau prie to savo limuzino. Patikrinu - tikrai užrakinta, lyg neapspardyta, bet pakibus ant ledo - sniego - purvo krūvos, kad galiniai ratai net ore kabo, kas reiškia, kad, jei ir norėčiau, neišvažiuočiau. Bet, kolei kas apie tai negalvojau. Nusifotografavau TO ASILO skardą su numeriais ir skuodžiu atgal į pardoškę tiesiai pas apsaugą. Sakau rodykit įrašą, kažkas mano limuziną nuvilko (nesu tikra, bet galimai taip ir pasakiau). Su tuo pačiu įsiūčiu. Vyras taip atsargiai sako: ...aikštelė nefilmuojama... Kaip tai nefilmuojama, ką dabar daryt?? Sako, dar betrūko, kad aikštelėj mašinas tampytų, skambink policijai. Surenku 112. Sakau man reik policijos. Tuo metu pasigalandus nagus ir dantis tykojau už kampo, laukiau kol išlįs TAS RAZBAININKAS. Tiesą sakant, ačiūdie, anas apsipirkinėjo ilgokai... Aš dar tvardžiau save mintyse: "Night, apsimesk, kad tu padori mergina, nespardyk tos jo skardos, ommmmm, nu nespardyk". Dar paklausinėjau stoviniavusių žmonių, ar nematė to parazito, velkančio karietą. Niekas nematė.
Pagaliau atvaro policininkų ekipažas (2 gražūs vyrukai, apsimokėjo, wahaha). Sako, kur stovėjo? Parodau (apie ASILĄ, berods, susiturėjau nutylėt neklausta, be to, juk ir taip matos kas ten stovi). Night su tuo pat pasiutimu, net pažaliavus, pasišiaušus, pamėlusia nosim nuo šalčio. Sako, o rankinis buvo užtrauktas? Kąąąąą žinau, buvo - nebuvo, maždaug, atstok, žiūrėk, kaip iš manęs pasityčiojo!!!!! Policininkas taip atsargiai: bet čia tiesiai, ji nuriedėjo, rankinio neužtraukei (aš nelindau į vidų, kol ekipažiukas neatvarė ir apskritai jos neliečiau)... Aš, maždaug: whaaat? ką čia nusišneki!!!! Taip nesakiau, žinoma, bet su tokia intonacija. Anas akivaizdžiai suprato, kad šita boba nesukalbama ir nepakaltinama, tokia dar ir užpult gali lygioj vietoj, kaip buldogas. Tai jis ramiai su manim, kad nuokalnė čia šiokia tokia yra, ir jis beveik tikras, kad būtent taip atsitiko... Aš vis dar isterijoj, sakau, O KAIP MAN IŠVAŽIUOT (maždaug, čia tu kaltas)!!! Baigės tuo, kad 1 stūmė, kitas važiavo, aš tik padirigavau.
Kaip ir sakiau, apsimokėjo. Tik didžiulė gėda ir baisu pagalvot, kad galėjo aptrankyt kitas mašinas, o, dar šiurpiau - juk ir ant žmogaus galėjo užvažiuot - tamsu, galėjo vaikas ar senukas ir nepamatyt, kad jokia blondinė nesėdi ir tikėtis, kad sustabdys...
Įsivaizduoju, kaip anie žviegė paskui.


Nu nepykit jūs ant tų depresikų, žinoma, kad sunku suprast iš šono. Ne tai norėjo pasakyt. Sunku ir fiziniuose skausmuose merdėt, bet sunku ir klinikinė depresija - aplinka, visas gyvenimas atrodo juodas ir baisus.

Žinot, kas tikrai yra baisu? Skaičiuoti paskutines dienas, savaites, metus su savo artimaisiais. Norėti su jais būti kuo ilgiau. Matyti, kaip jie auga, gražėja, susilaukia vaikų, sensta, įgyja išminties. Planuoti su jais vasaros atostogas. Rinkti lapus rudenį. Kasti sniegą žiemą, statyti sniego senį. Laukti Kalėdų ir pavasario.

Kaip sunku viso to norėti ir negalėti. Aš tikrai tikiu ir žinau, kad depresija yra liga, tačiau jūsų laimei - pagydoma. Sveikatos visoms!

Night,taip juokiaus ir isivaizduoju taip viska,nu tikrai juokinga 😁


Bučki,del skausmu nieko naujo...penkt pas traumatologa einu,nezinau ka jis siulys.

Tai turėtų būti neapsakomai sunku .

Depresija ir yra tada, kai suminėti, ir kiti dalykai liūdina/gąsdina/nedomina/kelia kt. negatyvias, ar net skaudžias emocijas ir skatina tokius pat poelgius. Galbūt tai tikrai savanaudiška, kaip mano kai kurie žmonės, bet, kai depresija tampa vad. klinikine, na, ne kiekvieno jėgoms ją suvaldyti. Būna, kad tiesiog negali. Kaip kad žmogus serga gripu, net jei gydos ir nori išvengt neigiamų pojūčių, nebūtinai gydymas ir pastangos būna sėkmingi. Pan. ir su depresija. Žinoma, priklauso IR nuo asmenybės: kiek turi valios, užsispyrimo, kokios prigimtinės charakteristikos, koks buvo auklėjimas ir daugybė kitų niuansų.
Ar žmonės kelia ranką prieš save, nes save myli per daug nemyli artimųjų? Drįsčiau sakyti, kad žinau, kad kelia todėl, kad nebepakelia gyvenimo. Kad nemato išeities. Kad pavargo. Kad atrodo, kad taip bus geriau visiems.
Čia apie tai.

[quote=verksne,2017 02 22, 20:33]
[quote=Nidulia,2017 02 21, 22:38]

As taip pat dirbu is namu, tad kai buvo juodas periodas, sedejau susivelusi ir su pizama visa diena. Tada man buvo gerai is namu dirbti, kad niekas manes tokios nemato, bet dabar - kancia. Truksta socialumo, judesio ir aplinkos pakeitimo, viskas vyksta namie. Mane si padetis smaugia, rodos taip nera ka veikti, kad nuprotesiu. Tik ir laukiu, kad greiciau ateitu naktis, eiciau miegoti ir nejausciau to slykstaus, nuobodumo, nieko neveikimo, jausmo.

Nidulia,toks jausmas,kad tai as pareasiau yuos zodzius,nes lygiai taip ir jauciuosi.

PRANAITE,tai ne liudesys,tai siaubinga grauzatis.
O negalet issiverkt,manau,irgi labai sunku.
[/quote]
Laikykis, mieloji, ieskok, butinai, iseiciu, eik spotuoti, vaikscioti, susitikineti mieste su draugais. Daryk viska, kad nesedeti namie, tai labai padeda, Rask jegu tam. As radau-ir tu rasi, as tikiu tavimi, labai. Kuom tu bogesne uz mane? ka?\
Iseik is namu, pagaliau........
negali, sakyk cia, Vilnietes tikrai pades:)*************
Papildyta:
As su visom Vilnietem, mielai, eicia kavos ir papetkavoti:) Velcom, merginos:)
Depresija-slykstyne,bet reikia ja dusinti.Arba ji tave , arba tu ja...kito kelio near...

ne, kaip.ir neapsidziaugciau gripu, venu variakoze ir dar bet kuo.
atrodo jei nesergi veziu tai neturi teises gyvenime jaustis blogai, pasimetus, nepritampanti. tik prie vezio galima. as jauciuosi blogai nes nesuprantu to gyvenimo, nes nerandu sau vietos, nes nepritampu, nes labai daug visokiu priezasciu yra.

As uz 😊

Sveika, pagaliau atsirado kažkas iš Kauno. Buvau pas vieną psichologę, kai ji dirbo LsMU šeimos klinikoje. Iš pradžių, kai siuntė, skeptiškai galvojau apie visas psichologes, nes pati savaime jaučiausi 'protinga'. Bet ji man patiko ir pokalbiai naudingi buvo. ir vaiką konsultavo. Nežinau kur ji dabar dirba. Tik žinau, kad turi daug visokių sertifikatų, daug investavusi į savo žinias. Bet mano patirtis labai menka, neturiu su kuo palyginti. Pavardę parašysiu į PM.

Ačiū Nidulia.Žinau,kad privalau išsikapstyt pati.Kažkaip.
.Negaliu apie tai,kas vyksta mano galvoj ir širdy su niekuo kalbėt.Tiesiog jaučiu kažkokią kaltę,gėdą ir dar velniai žino ką.Ar visoms čia taip,ar tik man?Nenoriu pavasario,noriu lietaus ir vėjo.

Night13,nuostabiai rašai.Galėčiau skaityt ir skaityt.