Depresija

Viskas praeina ir tai praeis. Labai linkiu, kad tuo patiketum , tai nesites amzinybe Dabar blogai, na ir pabuk su tuo, pagulek, paverk, bet tai praeis:) Niekas nesitesia amzinai, patikek:) Labai linkiu tau kanrtybes ir sielos pakilimo. Zinau ka sakau:)*

kaip jusu vyrai jus istveria? jusu nuotaikas , ju svyravimus, duobes, psichavimus? ar jie priima tai kaip liga, kaip koki gripa ir kantriai iskencia ir jums padeda, ar jie tai priima kaip jusu charakterio dali ir irgi pyksta, nesusisnekat, barates ir t.t.?

Neužsigavau. Tik labai nustebau, nes niekas manęs neklausinėja tokiū dalykų nei iš virtualių, nei tikrų žmonių (išskyrus, formalų 'kaip sekasi'). Ačiū.
Jei Verksnė sugebėtų su kokia psichologe, ar su SM kolegėmis išeiti iš dabartinės būsenos, būtų puiku. Nors mano negerumai reiškėsi kitaip, pasigydžius tabletėmis supratau, kad be reikalo kankinausi, tam tikra prasme kankinau šeimą. Kai gerai jautiesi, gali ieškotis mėgstamo darbo, žmonių, puikiai dalyvauti gyvenime. Už šią kankinystę niekas medalio neduos.
Visuomenėje yra žmonių, kurie galvoja, kad mūsų ligos išgalvotos, beveik iš gero gyvenimo.
Bet mes žinome ir Verksnė žino, kad dažnai tai tik kokios medžiagos mūsų kūne perteklius ar trūkumas.
Ačiū Dievui, kažkas išrado vaistus ir mums padeda.
Kaip geriu vaistus nuo padidėjusio kraujospūdžio, tai gerčiau Ad, jei reikėtų.

Nesikankink, Verksne. Nesikankime visos. Muškim depresiją (anok Nidulios)ir nerimą veika arba tabletėmis.

Ačiū už palaikymą,mergaitės.Vaistus jau geriu ir žinau,kad turiu išlaukt,iškentėt.Kol kas viską juodomis spalvomis matau.

Toks nerimas uzejo,atrodo sirdis issoks lauk isgeriau xanaxo bet niekaip negaliu nurimt...

Sėdžiu,žiūriu į vieną tašką ir galvoju kodėl man/mums taip?????Kodėl nesusitvarkom,nesusikalbam su savo vidumi?Kodėl taip nesuvokiamai sunku,neramu?

Visuomet žavėjausi teisingai mąstančiais žmonėmis. Kai tavo kūnas eina prieš tave, kartais jis tampa stipresnis už tavo valią. Priežasties žinojimas duoda ištvermės išgyventi laikotarpius, kai įtampa lyg kokios kirmėles raitosi po tavo oda. Ar kankinti be vaistų save, nuspręsti salyginai lengva. O kas dėl artimų žmonių - klausimas gali būti sudėtingesnis. Jų kantrybė ir supratimas yra riboti. Laikykitės, kalbėkitės, stiprybės.

Manau negalime kankinti artimųjų, nuolat aiškindami kaip mums bloga. Puiku, kad yra forumas, kur mus geriausiai supranta ir niekam netrukdom. Kolegos, giminės ar pan. nevisada supras ar galės-norės paremti. Realiai jiems anksčiau ar vėliau nusibos. Netgi gali būti panaudota prieš mus. Aš žinau, kad anytai skauda sąnarius, stengiuosi padėti daktarais, vaistais pan. Bet nuolat 20 kartų per dieną klausyti kaip skauda - labai sunku ir pradedi tokio žmogaus vengti.
Džiaugiuosi, kad Night vairuoja.

nu nezinau, pvz Night man daznai "pavemia" , daznai apie ta pati, bet as jos nevengiu. moku "biski atsijungt" skaitydama/klausydama, pati irgi kartais prirasau/prisneku "paklodziu", ir suprantu, kad kitam gal nelabai idomu, o as ne visada ir noriu kazkokio labai jau reaktyvaus atsakymo. nu svarbu issikalbeti kartais.

Esu isjungus pokalbi su mama kai eilini karta isgirdau jog jai blogai ir ji mete ad.nes lb uzpykau.as stengiaus jai padet,o ji pagere gal menesi ir mete.
Pati daznai pabedavoju kaip skauda kojas ir nerimai kankina.bet siaip nevengiu zmoniu kuriems bligai.pvz bendraujant su Night net nepasakysi kad jai blogai.man drauge ir kazkada sake jei nezinociau visko apue tave,netikeciau kad tau depresija.

Man vis tiek atrodo, kad nebūtinai pats "išsivėmimas" svarbu, kaip rašiau, kartais pavyksta pamatyt savo klaidas "bevemiant". Svarbu jaust kam galima, be abejo.
Mylimuke, tavo dramos įdomesnės, nei mano, ir ne tokios vienodos, be to, iki mano paklodžių tau dar daug tobulėt.
Per ilgus metus išmokau būt atvira sakydama, kaip jaučiuos. Iš pradžių buvo sunku paaiškint paklaustai, tuolab, nesakydavau ir neklausta. Dabar, jei ir, pvz., darbe paklausia, būnu gan atvira. Sakau, jausena lievoka, ar pan. Žinoma, be detalių. Kažkokia šventvagystė man atrodytų sakyt, kad viskas ok, kai taip nėra.
Pranaite, tavęs neklausinėja, manau, todėl, kad atrodai protinga ir racionali, valdanti situacijas. Tuolab, jei niekad nesiskundi. Tai žmonėms ir atrodo, kad viskas visada neblogai. Pan. savybėm lengvai primeni Daniellą (gaila, kad nebesidalina vargais - džiaugsmais). Ji atrodydavo man tokia stipri...

Dėl studijų, nieko prieš neturiu amatus, profesines mokyklas, tik visiškai neturiu tam pašaukimo. Liesti žmones išvis baisu. Aš labai nemeili. Bet ko norėčiau... Jei taip įsisvajojus, tai architektūros arba kūrybinių industrijų. Bet dirbant tai per sunku. Architektūra išvis nebūtų suderinama su darbu. O turint omeny mano savijautas nestebuklingai ramias, tai būtų dar 2 plytos po kaklu. Todėl reiktų ieškot kažko paprastesnio.

Nesuprantu, iš kur tas siaubingas mieguistumas. Savaitgalį miegu iki pietų, keliuosi, nes ala taip reikia. Laisvai išmiegočiau iki vakaro. Darbo dienom prisikeliu, nes, atseit, "privalau", bet dieną dažnai taip ir neprabundu, nors būnu išmiegojus 8val.
Papildyta:
Mėja, mudvi nesam bendravę, kai man buvo taip jau be proto neramu. O ta jausena, kaip paskutinius metus man, tikiu, kad nepastebima.
Apie tave tą patį kažkada pagalvojau, kad, kai bendravom, emocine savijauta nesiskundei ir nesimatė. Bet aš žinau tuos depresikus. Mažai ką iš urvo išvilksi, kai su anuo pasauliu kalba.

Kliedėjau apie studijas, naują darbą. Naujo darbo tikrai reik. Bet kaip aš net gavus ko noriu, pavežčiau, kai tenoriu tik miego. Naktį parpiau 8val., ryte negalėjau atplėšt akių ir visą dieną nesijaučiu prabudus. Labai erzina, nežinau, kaip sau padėt. Visa laimė, kad nei ūkis, bitės, nei vaikai. Bet va, dirbt normaliai nebepajėgiu. Nežinau ką daryt...