Luety MB tėvai gyvena su savo dukra kuri dirba maisto parduotuvėje nė vieni ne skiepyti ir ką negi aš juos versiu neigi aš turiu teisę knisti protą oi ne jų valia... 
tiesa mano močiutė mirė gana ansti 65 sulaukusi o aš dar mačiau ja beverpiančia ir nepatikėsite visa tai devynaukštyje ... Ui užtenka čia rypavymų 
Labas rytas
O, labai man patinka geltona spalva, gražu.
Nors ir nėra liūdna, bet papildomai nuotaiką pakėlė Luety postas. Aplamai diskusija įdomi. Ką galiu pridurt, tai stresui, depresijai gydyt labai geri vaistai yra tam tikras laikas, bet tuo metu turi būti užimtumas, veikla. Nėra ko tikėtis greito rezultato, nes kiekvienam tas laikas skirtingas, kad ir kaip būtum užsiėmęs. Čia sakau iš savo varpinės. 4 metai kasmetiniu netekčių, streso, rodos, belieka gyvam sulįst į žemę.. Bet aš virš žemės dar.. Gydytoja pas mane klausė, gal norėčiau kokiu vaistų, kokio gydymo. Visko atsisakiau. Pasakiau, kad aš savim pasitikiu, tikiu, kad sugebėsiu susitvarkyt su savo tragedija, emocijom, su savo galva ir be medikamentų. Mano nuomone, kartais reikia natūraliai išgedėti, išsiverkti, išleisti savo liūdesį, išlydėti skausmą. Tik kiekvienas daro tai savaip, taip kaip supranta, kaip jam atrodo teisinga ir yra tikras, kad tai jam padės. Mano sunkus laikas dar tęsiasi. Kartais palūžtu, tikrai, atrodo viskas, bet vėl keliuosi, kad ir kaip skaudama siela, suplyšusia širdim, bet einu.
Muka, tu sugebėsi. Nesi kokia protiškai nukvakusi ar kontūzyta. Aišku, atostogos tau nepadės, tai ne burtų lazdelė. Bet jos būtinos laikinai tylai palaikyt. Ramybė, šurmulio nebuvimas leidžia išsiverkti, išsigailėti savęs, tada palengvėja. O reikalinga veikla rankoms ir galvai ateis pati, jei neužsidarysi savyje ir būsi tarp žmonių. Jie tau nepastebimai padės.
Na, gal kažką neDAsakiau, tai DAgalvosit.. Nesunku.
Myliu rudenį, paprastą, geltoną, su daug lapų, su nedaug saulės, bet šįkart oras ne mano. Per daug, per ilgai toks netikęs. Įsitaisiau snarglį. Nelaiku. Veiklos daug, tai tas blizgutis po nosim labai man trukdo.
Kur Pou? Kur Ate?
neturiu dar ką keisti
Labas rytas,
va AA teisingai patikslino, kad nuotraukoje yra akacija (acacia dealbata, liaudiškai vadinama mimoza, nors tikrosios mimozos yra kitos ir jų yra begalė).
Mano a.a. močiutės, iš mamos pusės, giminėj yra tos raudos, rypavimai per laidotuves. Tiesa, dabar jau rečiau. Labai skaudžios laidotuvės, kai sustoja moterys ir pusiau dainuodamos atsisveikina su velioniu, raudodamos balsu vardija gerąsias savybes, kaip jo ilgėsis visi, kaip jis palieka žemėj artimuosius.
Tėčio pusė tokia kaip Dusios močiutė - nepaleidžianti emocijų. Bet va net nežinau, kas geriau pačiam žmogui. Tradicijos tradicijomis, bet va kiekvienas jaučia, ko organizmas reikalauja - ar tą nervą, nerimą iškalbėti, ar pratylėti. Kartais sunkiausia sučiupti siūlą ir pajausti, kada jau reikia pagalbos, kad per giliai nenugrimzti.
Muka, mano močiutė duonkepėj kepdavo duoną, bulką, pyragus, meduolius, bandas (kugelis britvone), mėsą troškindavo. O apačioje buvo tokia orkaitė mažytė, ten obuolius kepdavo bliekutėse, o kai krosnis atvėsdavo, džiovindavo obuolius, slyvas, kriaušes, grybų karolius.
Ir verpdavo, mes su sese mokėjom verpti mažos, dabar pas sesę močiutės ratelis yra. Taip pat lygindavo patalynę, rankšluosčius užvyniojus ant tokio kočėlo, su tokia plačia rantuota mentim važinėdama po suolą. Ir sviestą mušdavom su muštuke. Visokių gėrybių buvo. Ir nors namuose buvo ir dvi dujinės viryklės, ir lygintuvai, separatoriau - jai vis tik ilgą laiką mieliau buvo senoviniai įrankiai.
Diedukas taip pat dalgius, matikus kaldavo ant priekalo, vietoje tik su pustykle paaštrindavo, žolę, runkelius su siečkarnia siečkavodavo. Bulves kiaulėms sagonuose šutindavo, o vėliau lovy su kapokle kapodavom.
Darželyje flioksai, bijūnai žydėjo, diemedis augo, avižėlės, šuniukai, jurginai, astros. Darželis medine tvorele įrėmintas buvo. Sodyboje begalė alyvų ir jazminų. Ant kalno sodyba, pakalnėj šulinys su puodeliu užklydėliams. Didelis obelų sodas, slyvos, kriaušės atskirai. Labai graži sodyba buvo.
Diedukai pusbroliui po didžiule kriauše kalvę pastatė, tik gaila, kad jis nenorėjo kalviauti, nors buvo užsidegęs.
Nesušalkit, 
</p> 
