Jurginėli, turėjau ir didesnių siaubo filmų.
Senai gerais laikais pabėgome su drauge iš paskaitų. Pavasaris, oras jau šiltas, o ir vanduo kaip sykis. Tai ką ? Varome prie Nemuno. Pasideginsime, gal nusimaudysime. Nueiname, tuščių smeliuko plotų nelabai.. Randame lygesnę vietelę, apsitiesiame pleduką ir neriame į saulės vonias. Tik vis kažkas nerealiai smirda. Nusprendžiame, kad iš netoliese esančių valymo įrenginių parfumais paduoda. Pagulėjome kelias valandas, keliamės, purtome pleduką. OMG. Pasirodo, atostogavome ant padvėsusio šuns, kurį pavasario polaidis kažkiek žolėmis ir smėliu apnešęs buvo.

O dėl maltų pelių, tai turėjau ir didesnių padarų , paruoštų kepsniui.Karjeros pradžioje dirbau sandėlių agronome. Vieną dieną komanda, : greitai paruošiate sandėlius, pradedame kulti. Su darbininkais apibėgame aruodus, apžiūrime, į kuriuos jau galima leisti grūdus. Na, kaip ir visuose kolektyvinės atsakomybės sandėliuose žiurkių galybės. Tereikia pakelti akis į viršų, nuo sąramų kabo tokios plikos uodegos. Gali timptelėti ir riebus padaras nukris po kojomis. Tada sugalvojau patikrinti norijas. Prieinu prie pulto, suspaudžiu kelis mygtukus.. suūžia , kažkokie garsai... tada pamatau per sienas ir iš norijų drimbančias žiurkes. Banga pakilo ir mauna link manęs. Kadangi netoli buvo durys, spiegdama puoliau pro jas. Pirmas sunkvežimis su grūdais jau stovėjo prie išpylimo , tai pati nė nepajutau, kaip oru užlėkiau į kabiną. Tas žiurkių tumulas išdundėjo pro duris ir nuvingiavo į šalia esančias dirbtuves. Ačiūū Dievui, ten dirbantys vyrai ne tokie jautrūs ekstremaliems vaizdams. Paskui darbininkai už šonų graibstydamiesi prikalbino išlipti, mol, pavojaus nebėra.

Tai jie iškrapštė iš norijų žiurkienos faršą, man tereikėjo iš toliau pasižiūrėti.