Mano visiškai subjektyvūs pamąstymai apie gymus
))
Kadais dinozaurų laikais štanginės arba kačialkos buvo skirtos kultūristam ir jiems prijaučiantiem. Ten buvo daug laisvų svorių: štangos, hanteliai, šiek tiek treniruoklių, na ir vienas kitas kardiotreniruoklis, kur nors kampe, skirtas pagrinde kojų dienai
)) na ir rimti dėdės su rimtais preparatais, dažniausia to neslėpdami net. Šiandien klubuose turim daug kardio, daug treniruoklių, šiek tiek laisvų svorių, na ir trenerius - didžiažasčius cheminius apolionus, kurie žinoma, kad gyvenime nieko nieko nevartoję, tik ryžiai ir vištiena
toks apolionas net policijai vadovavo. Dabar detaliau, kardio - bėgi ir sveikėji minutėmis, kaipginetaip, visų pirma bėgt nėra pats sveikiausias užsėmimas ant šio svieto, iki 30 metų organizmas atleidžia daug glupstvų, tiesa, po to atsiima. Taigi, bėgt reik mokėt, bėgt nereikia ant bėgtakio, ant jo geriausia eit į kalną, kaitaliojant intensyvumą. Kodėl blogai bėgt, apie sanarius nešneku, todėl, kad žmogų valdo sudėtinga neurohumoralinė sistema( nu čia keiksmažodžiai pasirodyt, kad univere ne veltui sėdėjau
). Taigi į smegenis eina impulsai iš kojų - chebra mes bėgam, o iš akių- nifiga mes nebėgam. Vienžo, kas pirmą kartą bėga ar po petraukos, puikiai žino, kad atsistojus ant žemės vis tik ji sukasi
įvairių nuomonių apie visą šį reikalą yra, bet viena iš tokių, kad tai bereikalingas stresas smegenim. Aišku čia baika toks stresas, bet tai parodo, kad organizmas žiauriai sudėtinga štuka. Einam prie antro punkto - treniruokliai. Izoliuoti prarimai, gamtoje to nėr, smegenys vėl gauna signalą- tu kartoji tą patį pratimą n- tajį kartą kvaily, dilini sanarį, kas yr tiesa. Na su bobiškais svoriais nieko baisiai nenudilinsi, bet kiekvienas žmogus asimetriškas, retas treniruoklis yra su laisvais svoriais, leidžiatis kiekvieną pusę daryt atskirai. Taigi, jei kairė pusė silpnesnė, ji ir liks tokia, nes dešnė dirbs už save ir už slabakę. Dar judėjimo individuali amplitudė, vienžo. Darant pratimus su laisvais svoriais, visą apkrovą prisitaikai pagal save. Dabar apie apilionus. Jie nejaučia slenksčio, po kurio organizmas smarkiai užsirūgština. Pradinuko užrūgštinimas - visiškai nieko gero. Neretai po to seka traumos. Užrūgštinimas - tai pieno rūgšties perdidelis kiekis. Tokius bajeriukus, kai porą dienų rankytes, kojytės skaudena, minimum po gero pusmečio galima daryt. Na ir kaip su sveikata gali būti susijęs cheminis apolionas????
Čia jau Erodė galėtų pasakyti kas kasa tokiem būna
. O realybė yra tokia, sportas, ryškus kūnas ir sveikata ne visai dera, tai aš čia švelniai parašiau. Tie visi treneriukai naktimis tyliai rauda į pagalves, nes beveik pas visus traumos. Kai buvom su vyresnėle klinikoj, sutikau pas mus dirbusią aerobikos trenerę, atvažiavo operuotis išvaržos.
Jazau kiek pripyliau, nežinau kas perskaitys
čia 1 dalis. Jei atsiras noričių, parašysiu dar, apie tai, kad sportuot būtina, bet daryt viską reik su protu