
Aš apie savo katinus mąstau: na, Bugis - katinas, kaip katinas, mėgsta ir ant kelių pasėdėti, pamurkti, labai vaikšto iš paskos, kaip šuniukas, sraiges su manim kartu renka, visur paskui keliauja..

O štai Katytė - jos svajonė greičiau užšokti man ant kelių ir jau pradėti glaustytis ir murkti, ir visada gulėti šalia, naktimis miega ant mano apkloto ir būtinai turi apsikabinti mano ranką, bet ne šiaip sau, o ji visa apsivynioja aplinkt tą ranką, galvą įkiša į delną, palaižo kiekvieną pirštą, o jeigu aš peršalusi kosčiu - bėga prie burnos žiūrėti, kas čia darosi ir pradeda gailiai verkti ...
Iš kur pas gyvūnėlį šitiek meilės man ? Kartais pamąstau - gal čia įsikūnijusi artimo žmogaus siela, kuri taip siekia būti šalia ?
Nepagalvokit, kad kokia tai fanatikė čia prisijungė

