Dar truputis. Vakare rašiau, bet prapuolė... Rašiau lovoje, verkdama iš Čijos nepataikyto užkalbėjimo ir žiedlapiais kloto kelio į nužnyką.
Tai va. Mika yra labai jautraus kailiuko katytė. Jai kenkia pavasariniai vėjai, dargana, rasota žolė ir viskas, kas yra nepakankamai saulėta ir šilta. Tik kelio dulkės nekenkia. Žodžiu, kol kiemas neįšilo ir neišdžiūvo, katytės ir su basliu į lauką neišvarysi. Dienos metu.
Bet jei per klaidą praversi terasos duris patamsyje... ... ... Ir nesvarbu, kad ciongas traukia kiaurai per kaulų smegenis, žvaigždės spingso ir žnybia į ausį, o pieva įmirkus... Tik tos žvaigždės ir težino, kur ji taip skuba ir kuo ji ten užsiima. Ir nulodysi visus kaimynų šunis iki užkimimo, bandydama ją prisišaukti - žvėris ištrūko į laisvę, taisyklės jam nebeegzistuoja.
Taip vakar, n-tą kartą palodžiusi šunis ir praradusi viltį, įsirioglinau į lovą pas vaikus. Nu ir šalk savo užpakalį, žvėrie, jei mano lova tau per kieta. Bet dar po pusvalandžio terasos langas pradėjo taip grėsmingai bildėti, kad išpurtė mane iš antro aukšto. Matot, lauko durų rankenėlė neteisinga - ką ten rankenėlė, ten viso labo kabliukas dviems pirštams - ir durys nenori atsidaryti. Miaaaaau miaumiau miaaaaaau!
Kailiukas vis dėlto jautrus.