Nei rankyčių, nei kojyčių
Sugalvojau prie tvenkinuko akmenis sutvarkyt, nes jau žolė iš tarpų augo ir spyglių prikritę. Tai nuėmiau, patiesiau plėvelę ir vėl atgal akmenis sudėjau. Per visą dieną tik trečdalį sutvarkiau
Vyras su kaimynu komposto duobę kasė ir kompostą vežiojo. O aš žvengiau, kad mėšlavežis kaime
Yr reikalų prie namo, kartais ir tingisi, ir nelabai malonu. Bet į butą ant sofkės niekaip nebesinorėtų.
Šaunuolė 
Ir aš ketinau šiandien akmenimis užsiimti, bet teks kuriam laikui atidėti – atsikėliau susuktu sprandu (matyt perpūtė langus beplaunant). Šiaip taip išsijudinusi braškes nuravėjau, pomidorus į šiltnamį susodinau, pasitampiau su laistytuvu, tai dabar ne tik sprandas, bet ir nugarytė vargšė... O apie grįžimą į daugiabutį vis tiek nenoriu nė pagalvoti – kad ir kaip dar toli pas mus iki išpuoselėto grožio, bute kažkaip nesijaučiau visiškai namuose, nuo gilios vaikystės visada reikėjo to savo kiemo, ramybės nuošaliau nuo kaimynų.
Kai kurių iš jūsų nick'ai pažįstami iš mezgimo skyrelio, dar iš tų neatmenamų laikų, kai ten būta gyvybės. Su virbalais niekada nebuvau susipykusi, bet mano santykis su mezgimu toks sakyčiau be ypatingo polėkio – na nėra taip, kad negalėčiau nemegzti, ypač kai šiais laikais jau numegztą drabužį neretai gali nusipirkti keliskart pigiau, nei siūlus, į kuriuos paskui dar reikės įdėti nemažai darbo ir rezultatas nebūtinai džiugins. Daugiausiai esu primezgusi vaikams, kai buvo kūdikiško amžiaus – tada tai buvo ir hobis, net blog'ą rašiau, sisteminau medžiagą tam tikromis mezgimo temomis (teoretikė iš prigimties – nieko nepadarysi), o paskui kažkaip atsirado svarbesnių prioritetų.
