METŲ mezginiai

Na, gerai, sutinku, kad siuvime, mezgime ir šiaip praktiniuose dalykuose, kai tik nori, tai ir gali rasti atsakymus. Man, matyt trūksta noro. Nors vis tiek sektos dėka baisiai daug išmokau mezgime. O gyvenime tų klausimų lieka begalė...

Bet tai kokio skanumo braškių džemo išsiviriau   . Mažiausiai 15 metų  nevirus braškių, o gal ir daugiau  .  Ir užtenka mažo šaukštelio pasimėgavaimui - spalva, skonis, aromatas, tirštumas, mmm... O ant kokio sūrio gabalėlio... Jau gailiuosi, kad didiąją dalį susišaldėm . gal teks dar nusipirkt, nes tikrai bus populiariausias gardumynas ant čirvinių blynų ir pan.

Restar, papasakok kaip džemą darei. Aš viriau braškes su tuo spec. uogienių cukrumi, tai gavosi labiau kompotas nei uogienė ​  O norėčiau vientisos, tepamos. Gal dar išsivirčiau.

Nite, kokie gražūs priedžinsiniai megztukai Babiną labai gerai atsimenu. Tikrai ilgalaikė.

Lace siuviniai - mano mėgstamų spalvų. Dailučiai.

Aš šiandien apsikirpau. Vėl gerai jaučiuosi (mano Gyčio plaukai ilgesni už mano. Ir Viliaus.  Augina vaikinai. Aš tai ne. Aš tik skutinėjuos). 

Viriau dviem būdais. Tiksliau 3, bet pirmo gal nekartosiu, jo ir neliko paragauti. Tai pirmas buvo su pektinu, ne tuo grynai uogienių cukrum, bet ir ne grynas tas pektinas, radau mišinį kažkokį IKI. Tai virti trumpai, spalva graži, bet aš pataupiau, gal kiek skystokas ir pargaut šalto neliko, vyras uždarinėjo.

Antras būdas - braškes visas šiek tiek papjausčiau, užpyliau cukrum ir iškart viriau. Viriau ilgokai, kad kažkiek nugaruotų skysčio ir sutirštėtų, kažkuriuo metu dalį sublenderiavau, tada labiau sutirštėjo ir tapo tobulai tepamas reikalas.

Trečias būdas - vidutinio dydžio braškes užpyliau cukrum ir palikau per naktį. Galvojau virsiu tuo būdu, kur su trim užvirimais. Bet paskui persigalvojau , nes pamaniau, kaip man tos cielos braškės ant sūrio voliosis (nukris) ir kam terliotis per kelis kartus, jeigu būdas Nr 2 buvo tobulas. Tai dariau tą patį, kaip ir antram būde, tik kadangi braškės pamirkytos, tai spalva gavosi tamsesnė ir tos braškės, kur nesublenderiuotos, liko cielos.

Galvoju, kad dalies sublenderiavimas yra tobulai paprasta gudrybė, kad skystis nebūtų sau, o braškės sau. Cukraus, aišku, pagal skonį, niekada neverdu 1x1, net ne 1x0,5, bet šįkart nenumažinau visai, kad tirštėtų. Ir tas pavirimas iki norimos konsistencijos. Anksčiau, kai ką nors virdavau kibirais, tai kur ten sulauksi, kol koks skystis nugaruos, o dabar buvo nedidelėm porcijom, tai gana greit.

 

Bet tai kokio skanumo braškių džemo išsiviriau   . Mažiausiai 15 metų  nevirus braškių, o gal ir daugiau  .  Ir užtenka mažo šaukštelio pasimėgavaimui - spalva, skonis, aromatas, tirštumas, mmm... O ant kokio sūrio gabalėlio... Jau gailiuosi, kad didiąją dalį susišaldėm . gal teks dar nusipirkt, nes tikrai bus populiariausias gardumynas ant čirvinių blynų ir pan.

Kvepia net skaitant , nors po teisybei man šiandien kalbos apie braškes – kaip druska ant žaizdos. Taip žioplai sukūliau stiklainį su trintomis braškėmis – ištiško ant grindų per visą virtuvę, sienas aptaškė, stiklas – į šipuliukus: nei siurbliu susiurbsi, nei skuduru išvalysi. Ką pavyko susemti, nelabai sėkmingai bandau nukošti, nes nei į šiukšliadėžę dabar tokią masę, nei į kanalizaciją, nei į kompostą. O ir valgymui neliko, nes kitos braškės šaldiklyje, darže dar reikia panokti.

negi tikrai manai, kad tokie žmonės su tuo visu žinojimu ir gimė?  ir pas mane daug klausimų, ir, manau, pas tobulai mezgančia Nitę.  turbūt skirtumas labiau tame, ką žmonės renkasi - vieni taipnir lieka su savo klausimais, o kiti ieško į juos atsakymų.  Ir dažniausiai randa - nebūtinai iš pirmo karto, nebūtinai iš antro ar trečio, bet iš kažkelinto tikrai.   Aš renkuosi surasti atsakymus darymo (dažnai ir perdarymo) būdu  pasižiūriu savo pirmųjų krepšiukų foto, veje vaje, dabar gėda būtų su tokiu rodytis, o tada atrodė gražūs. Viskas ateina su praktika 

"tobulai mezgančia Nitę" - kurgi ne jau kai pasijusiu, kad  kažką darau tobulai - laikas užsisakinėt paminklą

Darai kaip sugalvoji, nesigavo - perdarinėji, prieš tai gerai pagalvojęs kodėl nesigavo ir kaip taisyt. Ir taisai, ir perdarinėji daug kartų  ir niekad nepalieki varianto, kuris vadinasi "ir taip sueis"

O kiek būna, kad ir numeti ir paskui išardai galutinai. Nes niekaip nesigauna

Bet čia kas susiję su mezgimu, nes tai lengva: "nesigavo - išardei" galima kartot ne vieną kartą, nekalbu apie specifinius atvejus pvz moherą. O vat siuvime taip dažniausiai neišeina: nukirpai ne ten ir psiooo ... susiuvai siūlę, išardei - matosi

O gyvenime tų klausimų lieka begalė...

Tu gi nemanai, kad tik tau gyvenime klausimų begalė   o kitiem tai nei klausimų, nei problemų, nei sunkių sprendimų   

Nekenčiu braškių uogienės ir jokių braškinių dalykų. Šiemet pirmą kartą nuo 2012 m. valgiau šviežias braškes

Nemanau . Bet vis tiek pasižaviu tais, kam lengva ten, kur man sunku . Taip iš visiško paviršiaus žiūrint. Nežinau, kas lemia, kad kiti žmonės visur savim pasitiki, net ir be pagrindo, o kiti, net ir turėdami kuo pasitikėt - vis tiek mano, kad kiti tai geriau žino, jie protingesni ir pan. Su amžium, aišku, keičiasi santykis, sritys, bet aš asmeniškai dažnai daug kur jaučiuosi netvirtai...

Smalsute - nutiko, tai nutiko, ką jau čia dabar. Suprantu susinervinimą. Prieš 2-3 metus sudaužiau 3 litrus savo šviežiai darytos granolos... Bet nugi paimk ir nusipirk naujų  .  Nepaguos, bet aliejų sudaužyt - dar bjauriau . Ir ne vieną kartą taip nutiko...

Nute, tai ar bent skaniai suvalgei?

Nemanau . Bet vis tiek pasižaviu tais, kam lengva ten, kur man sunku . Taip iš visiško paviršiaus žiūrint. Nežinau, kas lemia, kad kiti žmonės visur savim pasitiki, net ir be pagrindo, o kiti, net ir turėdami kuo pasitikėt - vis tiek mano, kad kiti tai geriau žino, jie protingesni ir pan. Su amžium, aišku, keičiasi santykis, sritys, bet aš asmeniškai dažnai daug kur jaučiuosi netvirtai...

Taigi žinai, kas tau sunku ir pastebi, kaip kitam tie patys dalykai nesukelia jokio nerimo ir pasidaro tarsi be pastangu. Bet dažniausiai net nepastebi kaip kitas vargsta ten, kur tau viskas pavyksta tarsi savaime

Man leidžia ramiau jaustis žinojimas, kad yra ir kitų tokių "nelaimėlių" kaip aš ir kad normalu yra kažko nemokėti, bijoti ir t.t.

nereik nė daužyt  

prisiminimas iš vaikystės. Spaudėm su sese sulltis iš obuolių, likusią košę krovėm į kibirą, ji tokia ne visiškai sausa likdavo. Tai va, stovi tas kibiras ant stalo, senas aparatas vibruoja bespausdamas.... su visu stalu... ir kibiru.... tas kibiras pamažu juda link krašto... ir taip gražiai, tiesiai vertikaliai bumbt ant grindų. Kažkokie fizikos dėsniai suveikė, nes ta visa obuolių masė labai tvarkingai šoktelėjo aukštyn ir prilipo prie lubų . Gyvenom su ruda dėme iki kol atėjo eilė remontui, kelis metus. 

O braškių gaila. Nemėgstu jokių stiklinių indų.