METŲ mezginiai

Vilmak - pats. Nes jis dar gal net tikisi kur nors įstoti. Bet mano paskutinėm žiniom (dienyno sąmoningai neatsidarinėju), tai max vidurkis galėtų būti 5, o gal ir mažiau. Tai kam tuos egzus laikyt, jeigu nei į universitetus, nei kolegijas šansų nėra vien  dėl vidurkio. Na, bet gal norėjo man įrodyti, kad gali nesimokęs egzaminus išlaikyti. Tegu įrodo. Aš vis tikiu. Ir vis nusiviliu... Gal mano lūkesčiai per dideli... O jo pasitikėjimas savim... Egzaminai bus tiesos akimirka ir mums, ir jam pačiam, paaiškės ko vertas. Nors kokia tai nesąmonė iš tiesų - argi jais žmogaus vertė matuojama. Taip ir filosofuoju su savim.

Vakar vaikščiojom po šalia esančių gyvenamųjų namų rajoną - ir galvojau, ką neteisingai gyvenime padarėm, kad neturim namo...Pasirinkau per lengvus mokslus? Vyrą? Ne ten gimiau? Pritrūko drąsos ir verslumo gyslelės? Gi galėjom kažkada ne buto, o iškart namo ieškoti... investuoti į kokį sklypą... Žodžiu, gyvenimas - vien neišnaudotos galimybės, ir baisu, kad vaikai irgi tuo keliu gali nueiti...

aš irgi tikėčiau ir tikėčiaus...

Mano vienos exkolegės  abi dukros blaškėsi..Nu gal mokėsi geriau, ypač viena.. Bet stojo, metė, stojo, metė, stojo...Viena galiausiai įstojo, lyg ir mokėsi. Motina mokėjo už mokslą, už studentavimą, gyveno ji pas močiutę// Kai atėjo gintis bakalaurą, kažkoks štilis, neva temos negavo. 

Močia supyko, nuvažiavo univeran aiškintis, kodėl tokia netvarka.. 

ir paaiškėjo, kad antro kurso vidury dukra pašalinta. Dėl skolų.

ir ką...

Vėl stojo, vėl metė..

O galiausiai įstojo, baigė, dabar turi neblogą darbą, šeimą, 2 vaikiukus.

Kita, ta, kur geriau mokėsi, po kažkelinto karto rasti save  pagaliau įstojo veterinarijon, dabar doktorantūroje..

Taip, kad nežinia kada tiem vaikam branda ateis.

Ir ne visiem iš karto aišku, kas esu ir ko noriu, ir kaip pasiekti, ko noriu.

Svarbu, kad kažkada paaiškėtų       ​ 

Man iki šiol nepaaiškėjo... Kaip ir nemaža prabanga tiek blaškytis po mokslus, bet bent šansas buvo ieškoti ir rasti. O kai negauni atestato dėl neigiamų pažymių...tai nelabai kur ir stoti išeina.

Aš tai žinau ne vieną, nebaigusį jokių mokslų ir visai neblogai gyvenančių.

Žinau ir tokių, kurie baigė su pagyrimais, net ir aukštuosius ir sėdi tėvams ant sprando, t.y niekur nedirba

Todėl negali žinot, kokie čia tie pamatai klojami. Bet vistiek savas vaikas gi

Aha, svetimi nei skaudina, nei džiugina, o savi ... Grįžo optimistas ir mano, kad išlaikė, bent minimumą taškų surinkęs.

Susiradau užduotis... Gal ir išspręsčiau kokią užduotį, bet šiaip ničnieko nebepamenu, o buvau pirmūnė gi. Ant durniaus atsidariau prancūzų užduotis - tai tik po universiteto tiek išmokau, ne po vidurinės.

Buvau parašius ilgą postą skirtą Restar, bet ištryniau, nes gi ne mano reikalas. Tik paklausiu, ar tu pasikalbi su kokiu psichologu? Čia labiausiai referuoju į šios dienos postą apie namą.

Tai parašyk man, ne apie mane. Net smalsu .  Aš supratau, kad vėl ant to paties grėblio užlipau - minčių srauto transliavimo. Nereiškia, kad visada taip ir galvoju. 

Priešpilnis - blūdyju. Pasistengsiu patylėt.

Niu ką Restar ir aš apkabinu ir suprantu ir tave palaikau.

Aš mama ir visada ja būsiu.

Ugniui nuo mažyčio sakiau, kad visai nesvarbu kuom tu būsi, aš žinau kad visada būsiu tavo mama.

Neišduosiu, nepaliksiu, viska del taves ka galiu ir ka reikia darysiu, jei net bus didziausia nelaime neišsižadesiu.

Nes mamos tokios.

Jos amžiams mamos.

Nors Ugnius myli labiausiai Aistutę, mes jį.

Taip ir turi būti. Nes Aistutė jo ateitis, man taip tinka.

Nenoriu berniuko mamyčiuko, tiesiog, jis žino kad kai reiks aš būsiu. Dabar nesikišam, nemokom, neaiškinam kaip teisi nga gyvent, nes nežinom.

Žoliapjovė yra gėris.

Nors mudvi dar tik pazindinames. Ko tai neuzvedu iš karto ir iš antro, tampau tampau.

Nupjoviau labai daug.

Pradejo lyti.

Bet taip grazu pro langiukus.

Myliu gyvenima, ta nupjautos zoles kvapa, lietaus barbenima, juoda kava, trešnių dubeniuka.

Kad nebutu taip saldu nustos lyt kibsim dar padirbeti, o tada 18 val atsibalados sveciai.

Kuriu prasem vizita ryt paplanuoti. Ne, sake nori dvi paras pabuti.

Ommmm ommmmm

Ingriduk - ačiū. Bent kiek jaučiuosi suprasta .

O tai svečiai pas jus ir gyvens? ir čia ne giminės, o draugai, kurie patys nusprendžia, kiek nori pas JUS pabūti? Tokie draugai pas mane labai retai lankytųsi .

Užsiėmiau generaliniu tvarkymusi, kad mažiau mintys į galvą lįstų - aišku, spėsiu vos vieną kitą kampuką šiandien, bet džiaugiuosi pasiryžimu. Jau didelis maišas išmetimui paruoštas. Pralaisvės aplinka, prasivalys ir galva.

Ingriduska, labai gražiai surašei   

o dėl svečių...

Sesės namas buvo vienkiemis gražioje vietoje..kai statėsi, sakiau- statot visiems   

Tai savaitgaliais nuo penktadienio prasidėdavo...

mes tik pusdieniui..

mes su savo šašlyku..

Mes tik su vaikais su rogutėm nuo kalniuko..

aš tik papiešiu ramiai, o maniškis pažvejos....

O gražiai pasakai ne, nelabai kas supranta..

Kategoriškai- pyksta..

Tai  ir jums čia į tą krūvą patarėjų dar ir tas džiaugsmelis  ​ 

Mes dar iki galo neužbaigėm, o vidus jau remonto prašosi😂😂😂 trys vaikai iššūkis sienoms 🤣kanalizacija užsikimšusi buvo. Pasirodo negalima kokosinių vamzdžių naudot. O ką aš žinojau🤔 atvažiavo firma ir padarė. Susimokėjau išvažiavo. O kad tie kokosai tik 5metams🤔 ir pasenę technologijos sužinojau  tik pernai. 

 

Gerai Liniuka ir rašė. Neįperki tai ir nereik😁 

Taigi susitvarkysite – anksčiau ar vėliau, bet susitvarkysite. Aš kai prisimenu, kaip mes vasaromis kepdavome viršutiniame daugiabučio aukšte, kokiais gūsiais per pravertus langus į vidų verždavosi rūkalų dūmai, kokių nuostabių bumčikų klausydavosi mūsų kaimynai, kokios švarios būdavo vaikų žaidimų aikštelės, jau nekalbant, kad vaikai lauke tiek ir tepabūdavo, kiek kuris iš suaugusių galėdavome stovėti šalia... Ačiū, bet net ir pasvėrus visus dabartinius rūpesčius (ne vamzdžiai, bet ne mažiau varantys į neviltį) atgal negrįžčiau.

Laikykis!