O tai kaip vadinasi ta taisyklė
Jei mėginuke 10 cm yra 20 akių, o man reikia 60 cm, tai skaičiuojam x=(60x20)/10
Vadinasi triskaite taisykle, nes trys skaičiai žinomi, o ieškoma ketvirto. 
Va, straipsniukas kaip tik ta tema. Labai teisingas. Tą aš ir galvoju. https://www.lrt.lt/n...obox=1596637238
Kategoriškai nesutinku. Kam filologui matematika? Kam matematika šokėjui, fotografui, muzikantui ar aktoriui? Jiems užtenka mokėti sudėti, atimti, dauginti ir dalinti, t.y. atlikti aritmetinius veiksmus. Kam jiems kankintis ir švaistyti laiką dalykams, kurie neįdomūs ir nereikalingi, vietoj to, kad gilintis į tai, kad domina ir žavi?
Oi, pridiskutavot. Aš už matematiką. 
Vaišinu! Ačiū už sveikinimus! 
A316F218-F581-4E40-93CA-4AD2C1695C03.jpeg 108,25KB
0 Parsiųsta kartų
Kategoriškai nesutinku. Kam filologui matematika? Kam matematika šokėjui, fotografui, muzikantui ar aktoriui? Jiems užtenka mokėti sudėti, atimti, dauginti ir dalinti, t.y. atlikti aritmetinius veiksmus. Kam jiems kankintis ir švaistyti laiką dalykams, kurie neįdomūs ir nereikalingi, vietoj to, kad gilintis į tai, kad domina ir žavi?
Aritmetika pradinėje mokykloj, o kaip po pradinės atskirt kuris bus fotografas, o kuris fizikas
Aritmetika pradinėje mokykloj, o kaip po pradinės atskirt kuris bus fotografas, o kuris fizikas
Be abejo ne. Aš tenoriu pasakyti, kad tokio lygio matematikos, kokia dėstoma vyresnėse klasėse gyvenime prireiks max 20-čiai procentų mokinių. Todėl ir egzaminai turėtų būti laikomi skirtingi, pasirinktinai pagal numatomą studijų kryptį.
Kategoriškai nesutinku. Kam filologui matematika? Kam matematika šokėjui, fotografui, muzikantui ar aktoriui? Jiems užtenka mokėti sudėti, atimti, dauginti ir dalinti, t.y. atlikti aritmetinius veiksmus. Kam jiems kankintis ir švaistyti laiką dalykams, kurie neįdomūs ir nereikalingi, vietoj to, kad gilintis į tai, kad domina ir žavi?
Terezza, tai egzamine 9 iš 20 uždavinių ir yra skirti būtent elementariai matematikai. Nu truputuką daugiau nei sudėti atimti ir etc. Na bet 12 metų vis dėl to mokeis.
Į tai, kas domina ir žavi, galėsi gilintis įstojęs toliau. ir tai NEBŪTINAI turi būt aukštoji mokykla. Aukštasis mokslas nėra praktiškas. Net ir šokėjams ar aktoriams.
Be abejo ne. Aš tenoriu pasakyti, kad tokio lygio matematikos, kokia dėstoma vyresnėse klasėse gyvenime prireiks max 20-čiai procentų mokinių. Todėl ir egzaminai turėtų būti laikomi skirtingi, pasirinktinai pagal numatomą studijų kryptį.
Bet straipsnį skaitei? Ten nuomonė tokia, jog pagrindai yra pradinėse klasėse, ne vyresnėse.
Bet straipsnį skaitei? Ten nuomonė tokia, jog pagrindai yra pradinėse klasėse, ne vyresnėse.
Permečiau akimis.
Nesiginčiju, skaičiuoti mokėti reikia visiems, bet lygiai tiksliukams ir humanitarams turėtų skirtis kardinaliai.
Man tiesiog labai nepriimtina tai, kad visi matuojami pagal vieną kurpalį.
Aš tai uždrausčiau taisyt programas dažniau nei kartą per dešimt metų. Nespėja nieks susigaudyt gera programa ar bloga ir vėl keičia. Mokyklinio lygio žinios nei matiekos, nei fizikos, nei turbūt jokio kito dalyko nesikeičia taip greitai, kad reiktų nuolat taisyt programas.
Man, kaip mamai, vis kyla noras pačiai tas programas paskaityti, nes taip keista, kai dukra mokosi tokius dalykus, kurių sūnui visiškai nereikėjo, arba beveik nepaliečia to, ką sūnui reikėjo kone mintinai žinoti, o pagal klases tarp jų tik vienerių metų skirtumas. Na taip, mokytojos pasirinkusios skirtingus vadovėlius, aritmetika ar linksniavimas nuo to nepriklauso, bet pasaulio pažinimo skirtumai buvo milžiniški. Na ir susodinkime tokius du vaikus laikyti to paties standartizuoto ar dar ten kokio testo – ar tikrai juo galėsime įvertinti, palyginti žinių lygį? Tai čia tik kuklus pradinukiškas pastebėjimas, aukštesnėse klasėse tai ko gero dar rimtesnė problema, ypač jei mokytojas nelabai jaučiantis egzaminų "madas".
Aš nesuprastinčiau reiškinio ar kaip ten jį
Bet triskaite naudoju gyvenime.
Iš esmės aš niekur nelinkusi. Nenusisekes egzempliorius.
Prancūzų miškas gūdus, matematika giria neįžengiama. Aš beveik kaip Mikutavičius su matieka. Rašiklį turėjau ir viltį kad nusirašysiu, prieš dvimšešis metus tai buvo dar įmanoma. Citatuoju Marijų
Pamenu, kai prieš trimvienerius metus išėjau į matematikos egzaminą, nepasiėmiau nė vieno rašiklio. Kai nieko nemoki -- jo neprireiks. Pasiėmiau aštuoniasdešimt susitaupytų rublių. Maniau, kad po būsimo fiasko bus gėda grįžt į tėvų namus. Smagu žinot, kad mūsų daugėja 
Permečiau akimis.
Nesiginčiju, skaičiuoti mokėti reikia visiems, bet lygiai tiksliukams ir humanitarams turėtų skirtis kardinaliai.
Man tiesiog labai nepriimtina tai, kad visi matuojami pagal vieną kurpalį.
Tai o kaip plę, nustatyt, kurios krypties tas vaikas? Ir kada ateina tas nustatymo periodas? Ką daryt su tais, kurie kaip Ingriduska, neturi siškios krypties? Vyresnės klasės turėtų būti profiliuojamos, bet nesutikčiau, kad matematiką išvis išmestų.
Labai labai matosi, kur vaidina išsilavinęs aktorius, o kur toks neseniai iš gatvių šlavėjų parėjęs.
Čia Raimondas Jurgaitis labai tiksliai aprašė tą šeimos ir aplinkinių spaudimą abiturientams renkantis profesiją:
“Žurnalistai turi tokį štampinį klausimą, kurį dažnai naudoja imdami interviu: „O kuo jūs norėtumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo dabar esate?“ Jau kadų kadaise esu pasiruošęs atsakymą, bet jie to interviu nebeprašo jau kokia dvidešimt metų. Tai čia atsakysiu, kad neprapultų toks geras atsakymas.
Bokštinio krano kranistas. Pirmiausia todėl, kad ten savo kabinoje visada sėdi vienas. Ir niekas ten niekada nelįs į akis nei su draugišku apsilankymu einant pro šalį, nei su kokiais tai patikrinimais ar pamokymais. Nes labai aukštai. O čia jau antras privalumas. Man žiauriai baisiai smarkiai patinka aukštis. Jau šokinėjau su guma, skraidžiau su parasparniu ir lakiojau su kateriu tampomu parašiutu. Net ir nuskristi iš didelio aukščio žemyn būtų smagiausias išėjimas iš šios ašarų pakalnės. Todėl vienam ir aukštai idealiausia darbo vieta yra bokštinis kranas. Ir ten dar žymiai saugiau, negu būti lėktuvo pilotu, nes kranai nukrenta maždaug vienuolika tūkstančių šešis šimtus devyniasdešimt keturis kartus rečiau. Ir ten net ir būdamas vienas vis tiek darai bendrą reikalą ir užsiimi net labai svarbiu darbu – statai neapsakomai reikalingus pastatus. Ir dar kaip statai – kilnoji baisulinio dydžio ir beprotiško sunkumo objektus pats fiziškai įdėdamas tik tiek pastangų, kiek reikia perjungti svirtis. O svarbiausia, dirbdamas iš karto per langą matai to darbo rezultatus. Tą pačią akimirką. Ne tai, kaip dabar - parašai ten kažką vaikams ir paskui po kokių dvidešimt metų sutinki žmogų jau su barzda ir jis sako, kad tada būdamas vaiku ten perskaitė ką buvai parašęs ir jam dėl to kažkas gerai gyvenime pasidarė. O čia iš karto, keli, dedi ir statosi. Bokštinio krano kranisto profesija neturi jokių trūkumų. Žinoma, moterys tų trūkumų net ir ten surastų. Pusė jų sakytų, kad ten viršuje yra šalta ir pučia, o kita pusė – kad toje mažoje kabinoje yra karšta ir trūksta oro.
Vienas, aukštai virš visų, lengvu rankos mostu perkeliantis neįsivaizduojamo dydžio objektus, kuriantis ir keičiantis aplinką, klausantis nuo žemės sklindančių menkų žmogelių prašymų – čia juk beveik dievas.
Tai likęs tik vienas klausimas – o kodėl aš juo netapau? Taigi todėl, kad pirmūnas po mokyklos būtinai turi stoti į aukštąją, o bokštinio krano bakalauro ir magistrantūros studijų programos nėra. Bent jau mano jaunystės laikais nebuvo. O jei pirmūnas eis į statybininkų profkę, pusė giminės apalps. Jaunystė dar tas metas, kai kreipi dėmesį į tokius dalykus, kaip alpstantys nuo tavo netinkamo poelgio artimieji. Dar neapsiverčia liežuvis pasiųsti visus nachui. Kažkada pagalvojote, kiek svajonių darbų žmonės atsisakė dėl artimiausių žmonių reakcijos, kurie šiaip turėtų linkėti tik gero? O apmaudžiausia, jei paaiškėja, kad jie visai ten net negalvojo dėl nieko prieštarauti, o tik tu pats taip įsivaizdavai, kad bus. Žodžiu, darykit gyvenime tai, kas jums patinka, o ne tai, kas, jūsų nuomone, turėtų patikti kitiems.
Beje, ar žinote, kad vieni iš žymiausių bokštinių kranų gamintojų vadinasi RAIMONDI? Juos galima pažinti iš tokios užapvalintos stiklinės kranisto kabinos su žymiai platesniu apžvalgos plotu. Kranistas Raimondas Raimondi krane, kaip būtų buvę gražu, ar ne?”
