Kerpena-pritariu! Dėl tvarkos. Nrlaikau savęs labai aplaidžia, bet būtent tvarkantis tas jausmas atsiranda.
Tai gal ir tu ne tokia jau aplaidi 
Sunku pamatuoti tą aplaidumo laipsnį, bet šiaip paskutiniu metu sakyčiau jau visai aplaidi pasidariau.
Mano mama visada mokėjo palaikyti tvarką. Ne kažkokį ten super blizgesį, bet būtent tvarką. Net ir dabar, senatvėje, be sveikatos sugeba palaikyti namie tvarką, tik kai labai nebemato, tai dėl to kartais kokių dulkių ar voratinklių likę būna.
Prisimenu būdavo kaime paklojam lovas ir pagalves ant viršaus gražiai padeda, kampučius ten įspaudžia, truputį papurena. Ir ji ten vienu judesiu taip gražiai padeda, o aš kad ir kaip stengčiausi, neišeina. Galvodavau, suaugsiu ir aš mokėsiu... 
Bet nemoku.
Šiaip didžiąją gyvenimo dalį sakyčiau buvau vidutiniškai tvarkinga. Vis tiek daugiau mažiau tvarką palaikiau.. Bet paskutinių keletą metų, kai nesugebu su savim susitarti, tai kartais apauga tie namai žiauriai. Ir matau, ir žinau būdų, kaip paprasčiau tvarkytis, ir planus net susidarau, bet niekas neveikia... 
Dar gal prisideda tai, kad paskutiniu metu vyras nebepadeda tvarkytis. jei paprašau ką padaryt, tai jis nuėjęs vaikams paliepia. O vaikai, matydami tokį pavyzdį, kuo didesni, matyt labiau jaučiasi labiau turintys teisę nebesitvarkyt...O aš kai pati nesugebu tvarkytis, kartais nebesijaučiu turinti teisės ant kitų bambėt.
Aš tai aplaidi, dažniau renkuos pamegzt negu gilius kampus iškuopt. Nu o jei imuosi generalinės tai va kaip Kerpenai. Tik kartais mb ištinka įkvėpimas užkampius kuopt tai dar visai voratinkliais neapaugom.
Šiandien žadėjom ilsėtis tai aš spintą tvarkiausi, persidėliojau žieminius megztinius vietoj vasarinių suknių ir bliuzelių. Eilinį kartą suėmė liūdesys kad kaupiu daug gražių mezginių kurių nelabai nešioju. Čia apie vasarinius. Žieminius tai nešioju nors irgi nemažai pakaupiau...bet jie vietos kažkaip mažiau užima ir lengvesni nei medvilnės...
MB džiovyklės groteles valė. Kaupiasi ten dulkės kažkodėl paskui drėksta ir ima smirdėt. Ir nežinom kaip sukovot. Kad nedrėktų gelbėja tik džiovinimas iki visiško sausumo medvilnės režimu, bet jis daug rūbų gadina..tai minimaliai ir naudojam praktiškai rankšluosčiam ir patalynei
Ingriduska su Katuku kaip kokios voverės per sieną tik strykt į vieną pusę, strykt į kitą
Merginos, gal kuri savaitgalį duoną kepsit ir raugo atidėti galit?
Jei negausi galima pasidaryt. Jei namie šilta greit pasidaro.
Jei idomu parašysiu kambariuke
Freke, man įdomu 
aš šiemet ypatingai aptingusi, vasarą, kai buvo karšta, dar kojos tino, tai iš viso vos judinausi..Aš visada per karščius bejėgė visiška..
Bet ir šiaip, net pačiai nuo savęs gėda jau... 
Radau bent šiokį tokį savęs pateisinimą- amžiaus tarpsnis, hormonų kaita:)
Dabar pradėjau išsijudinti, bet atsiranda kita bėda- tamsa...
Kai tamsu, aš galiukaip meška, gulėt, leteną čiulpt ir nieko neveikt- miegot žiemos miegu.. 
Va čia gal Abelo paprotins, ar liūdesys, depresija, bloga nuotaika ir panašūs dalykai yra stresas. Aš manyčiau, kad taip, bet nedrįsčiau to teigti užtikrintai.
Ir stresas, ir nelabai. Ten labiau veikia serotonino ir dopamino disbalansas ir šių hormonų receptorių jautrumas (gebėjimas prisijungti vieną ar kitą hormoną). Bet didelis ilgalaikis stresas (lėtinis nuovargis, pastovios kritinės situacijos, pastovus didelis kortizolio kiekis ir kt.) žeidžia tuos receptorius ir didina dopamino poreikį, o valgant pats lengviausias būdas gauti dopamino, kaip ir naršant soc tinkluose, žaidžiant kompiuterinius žaidimukus ir panašūs dalykėliai, kuriuose dopaminas gaminasi labai mažomis dozėmis, bet smegenys tai jaučia, todėl nori dar. Dėl to vystosi priklausomybės. Kitas mechanizmas valgymo norėjimo liūdesio ir depresijų metu, pačio pirminio saugumo jausmo pasigaminimas - oralinis automatizmas. Tik gimus pats didžiausias malonumas yra valgis, ryšys su mama yra burna, saugumas prisiglaudus yra burna, pirmais mėnesiais kūdikiai nežino kur baigiasi jų kūnas, kur ten makaluojasi rankos ir kojos, pats savęs gali išsigąsti, bet žino, kad pro burnytę patenka gėris, ateina ramybė ir saugumas, kad burna galima pasišaukti pagalbos ir žmogus šitą prisiminimą išsaugo visą gyvenimą
Yra ir visokių kitokių mechanizmų ir tikrai ne vienas iš jų nulemia mūsų elgesį, o visų vyraujančių kompleksas.
Vilmak, ojj, ar jum elektrą atjungė 
Free, labai tingiu terliotis su raugo gamyba. Tai geriau susišaudau gatavo
Aš kaip ir Vilmak tik prie saulės šviesos gyva. Lempos nesiskaito
Vilmak-man lygiai tas pat....
Ir kojos tino...
Ir hormonus kaltinu...
Ir tamsą...
Nu.
Ir dzin ta netvarka.
Ir dopamino noriu 
Liemenę baigiau
Tokią 50\50
Suėjo 230 gr. Ėriuko vilnos
Liko dar 300..spalva tokia.. ne universali kūno spalvos į rožinę ar pilką...
Vilmak, ojj, ar jum elektrą atjungė
ne, dar neatjungė
bet ji mažai gelbėja...
Man, kaip Liniukai, tik saulutės šviesa yra šviesa, o visa kita- paddielkės , nu taip, kad neužkliūtum į virtuvę ar tuliką eidamas...
Sveikos,
Mes Dzūkijoje bastėmės su septintokais. Iš išvykos - mudu tik batus persiavėm ir koncertą Kotrynos bažnyčioje. Dabar jau sėdžiu su mezginiu ir šokiais per LRT.
Jau žiauriai miegas ima.
Apie knygą išsiaiškinot. Aš dar neperskaičiau , po mažą gabaliuką paskaitau. Nes nėra lengvutė.
Ryt būtų smagu susibėgt, bet, matyt, vyrą išsiųsiu į sodą, tai pati liksiu namie be mašinos.
Ingriduk, kai rašėmės apie džinsus ir knygas, nežinojau, kad planuoji grįžt 
.
