Labas, nekalbadieniai 
Reikia sulaukti bent kokios šviesos, nufotografuoti savo pirmus šių metų mezginius ir išsiųsti į Jurbarką
. Pradėta pirštinė nervuoja, nes kiek laiko užtrunka vieną akį išmegzti, o dar visokie pagalvojimai kaip patiuninguot... Aš gi ne kaip žmogus - tipo, pasiėmiau popierių, susiskaičiavau langelius, kad nusibraižyčiau schemą, ale
. Kad nežinau, ką ten braižyt , kai mezgu pamandrintai. Tiksliau, nežinau nei ko noriu, nei kas gausis, kai nusibraižysiu. Tai vėl imu ir kuriu ant vietos. Biškį pirmyn, biškį atgal, kažkas truputį gaunasi, tuo ir džiaugiuosi. O svarbiausia, net nenusifotkinus, ką ten pirmoj bandomojoj buvau patiuningavus, tada lyg patiko, o atkartot nesugebu, neatsimenu
. Tai įdomu, kaip su antros mezgimu bus. Nes kyla noras numezgti pirmą riešą, tada antrą iš karto, nes paskui visas delnas daugiau mažiau turėtų būti vienpalvis ir esu radusi schemą, kurią naudosiu, neturėtų būti sunku pakartot.
Vakar buvau su dukrom čiuožykloj prie Baltojo tilto, nusivyliau ledo kokybe... Labai jau nemenkas išbandymas per visus linksmuosius kalnelius/duobeles ir žioplius čuožinėt. Nebeisiu. O ant natūralaus ledo niekaip šiemet neištaikau nueit. Vis pagalvoju, kad noriu, kai nutirpsta
.
Ir baigiau savo serialą Shtisel. Net gaila, kažkaip netikėtai baigėsi. Reik kažką naujo pradėt. Galvoju, gal Yellowstone.