METŲ mezginiai

katuk, labai puikiai įsivaizduoju kaimyno pasipiktinimą. Jei kur nors netoli mano kaimo taip nutikę būtų, tai lygiai tokių pačių kalbų iš tetos išgirsčiau. O jei dar jai elektra dingtų, tai garantuotai.  Jau vien dėl kovido, kai tik atlaisvėdavo karantino suvaržymai, turėdavau išklausyti, kokie visi nedorėliai, ims dabar lakstyti po užsienius ir vėl išplatins ligą. Iš mamos irgi.

Užtat dabar mama  nustojo  visokius pasipiktinimus reikšti. Arba neatsimena, arba jei ką ir nori pasakyti, tai sunkiai  išeina rišliai papasakoti.

Po šitos  atostogų savaitės pas tėvus, supratau, kad praleidau ją labai harmoningai.  Jau anksčiau esu pastebėjus, kad mamos kalbos labai didelį neigiamą krūvį uždėdavo. Tai atradau kažkada  seniai, dar  su mažais vaikais, kai vieną vasarą mamai padarė operaciją ir negalėjo į kaimą atvažiuoti dirbti, o aš atvažiavau pabūti. Staiga suvokiau, kad labai ramiai būnu, nejaučiu įtampos, kurią nuolat jausdavau, kai ten atvažiuodavo mama. Nes ji nuolat išpasakodavo tiek savo nuoskaudas, tiek visas povandenines sroves, kurių ten daugybė, tiek savo mintis, ką teta galvoja apie mane - kiek dirbu ar nedirbu, kiek ten kas ko davė, įdėjo ir po to kažką apie tai pasakė ir t.t. Tiesiogiai su teta  apsibrėždavau savo ribas, o visokių gandų ar nuomonių nebegirdėdavau ir pasidarė daug paprastesni santykiai.

Ir šiaip labai įdomiai tas gyvenimas susisuka. Kai augau pas tėvus ir paskui jaunystėje, negalėjau net įsivaizduoti kad tėvai myli vienas kitą. Tėvas visada buvo grubus, žeminantis žodžiais, Neįsivaizduodavau, kaip mama gali su juo gyventi. Bet jai matyt buvo tinkamas žmogus.Ji mokėjo pakęsti tas nuoskaudas. O vertino tėvo darbštumą, taupumą, tvarkingumą, tai, kad negirtauja, neprageria pinigų. O senatvėje tėvas atsileido, pasidarė geresnis, paslaugesnis, dar iki mamos insulto. Ji pati sakydavao, kad dabar  jis labai pagerėjo. O dabar tėvas, kuris niekada rankų nekišo prie vaikų auginimo , o jo auklėjimas daugiausiai pasireiškė aprėkimu, išgirdus, kad mama pasako, kad kažką negerai padarėm, rūpinasi mama, keičia sauskelnes, paduoda valgyti, sugirdo vaistus. Kartais net pavadina vaiku. Ir tai daro kažkaip paprastai, sveikai.

Naujas megztinis išplautas, bet apsirengti fotosesijai nekyla rankos per tokį karštį.

Kerpena, koks prašviesėjęs tavo rašymas! Džiaugiuosi!!!

Mamystė - sudėtingas reikalas.

Kerpena, taip gera skaityti ♥. Suskambėjo žodis - harmoningai. Ir, nors gal nuskambės šventvagiškai, bet mamos liga, kaip dovana - ir sunku tuo pačiu, bet tam tikra prasme ir lengviau, o dar tėtį kitoj šviesoj pamatei. Kaip sako - nėra to blogo.

Aš vakar prie Elniakampio ežero stebėjau neįgaliųjų (panašu į Dauno sindromo grupelę suagusiųjų), kuriais rūpinosi pora jaunų žmonių ne lietuvių kilmės. Taip paprastai, nuoširdžiai. Maudėsi visi. Galvojau apie pasišventimą, apie tai, kas vieniems gal atgrasu, o kitiems - didelė prasmė gyvenime... Ir kol yra gyvenimas, jis kažkap tęsiasi su mažais ir dideliais džiaugsmais.

Apie save kol kas nekalbėsiu, nes neturiu ką gero pasakyt. Ryt pasiguosiu gydytojai. Tikiuosi, kad nesitęs ilgai. Dėl Anykščių - kol kas negaliu tiek toli galvot... Tikiuosi, kad šiandien sugebėsiu ar mezginį paimt, ar knygą ir patirsiu nors kokį malonumą gyvenime.

Restar, nešventvagiškai.

Žinau, tą išmintį, kad kiekviena situacija  ar sunkumas tuo pačiu gali ką nors ir dovanoti, ar parodyti gyvenimą kitu kampu.  Šiaip jau  gyvenimu  retai skundžiuosi, jei kada atrodė kitaip. Visas mano nusivylimas ir tamsa kyla iš manęs pačios. iš vidinio nenoro gyventi, abejingumo, iš nesugebėjimo keistis, taisytis, spręsti problemų. O nuo savęs niekur nepabėgsi.

Šitas karštis...

Vis tam žmogui blogai  

Tiesiog viskas limpa, skauda, kvėpuot nėr kuo, galvoj kažkokia želė, visi pikti, susierzinę....

Reik eit paieškot kokių ten pliusų  

Kerpena, man irgi labai pozityviai skaitėsi   džiaugiuosi už tavo malonius atradimus

Ryt dukrai diplomo įteikimas. Nu ir kaip ištvert šitą peklą   vienos jų išleistuvės buvo 33 laipsnių karštyje. Nu, nieko gero...

Užtat spontaniškai nusipirkau suknią su ramunėlėm   nepasakomo patogumo. Visiškai kasdienė, bet labai gerai su ja jaučiuos. Nors suknių pilna spinta ​ 

 Screenshot_2022-06-27-09-43-52-70_a23b203fd3aafc6dcb84e438dda678b6.jpg   169,19KB   0 Parsiųsta kartų

Puikus oras. Viskas žydi, kvepia, džiugina! Žemuogių miške radau. Bijūnai žydi. Rožės želia. Ridikėliai dera. Ką tik pirmą agurką lysvėje nuskyniau.

Vienas žmogus sėdi šviežiu arkliamėšliu šešėlyje (saulė tai išdžiovintų) ir smirrrdi. Greičiau perpūtų jau.

Mezgu. Kojinės va buvo baigtadarbis. 

Ketvirtadienį būsiu Kaune.

Nešioju kokias keturias suknelės ir džiaugiuosi. Taip pat ir geru džiuvimu!

Kerpena, tu begalybiškai savikritiška    ir panašu, kad ir čia mane lenki. Kaip ir daugelyje kitų vietų, bet teigamai. Jaučiu, daug kas skaitydama apie tavo norą keistis, taisytis, pagalvotų - ar bėra kur... Bet jausmas viduje yra tavo ir ką mes bekalbėtume, tik tau su juo būnasi, tu jo gelmę ir skausmą pažįsti . Esi ypatinga moteris. Linkiu, kad kada nors (geriau - greičiau) būtų tau lengviau su savim ​ .

Dar pratęsiant mintį apie tėvus - nežinau gal kartais jau rašiau, o gal kažkam gyvai pasakojau.

 Mano mama turėjo ypatingą talentą paliesti kokią nors nemalonią ar skaudžią mano vietą, kartais to net nežinodama.  Aš labai  mažai pasakodavau jai apie save, ypač apie kokius gilesnius dalykus, ar iškylančias problemas. Būdavo, kad kažkas nutinka ar su vyru, ar šiaip gyvenime, o ji žiūrėk leptels ką nors kalbant telefonu, net nežinodama. Tarsi juokais, tarsi tarp kitko.O iš to ką žinodavo irgi susilaukdavau visokių nemalonių komentarų. Kai paskutinį kartą buvom pas tėvus prieš mamos insultą, sėdėjom su mama virtuvėj ir kalbėjomės dviese. Ir ji staiga pradėjo prisiminti visokius gerus dalykus apie mane. Kaip mokykloj kažkokia mokytoja už kažką pagyrė, kaip jos draugė kažką gero pasakė ir pan. Po to pokalbio staiga pagalvojau - turbūt mama mirs artimiausiu laiku. Nes tokia panaši patirtis man buvo prieš pirmo vaiko gimimą. Tada besilaukdami lankėme pasiruošimo gimdymui kursus  ir viena iš temų buvo, kaip santykis su motina įtakoja gimdymą. Kad problemos, ar neišspręsti dalykai gali pasunkinti gimdymą. Buvau tada irgi pas tėvus. Nebeprisimenu detalių, bet irgi buvo pokalbis su mama apie kažką vakare,  nesusijusio su gimdymu, ir man viduje kažkas susidėliojo, išsisprendė, atsileido. Prisimenu, kad ėjau tada gulti su kažkokia ramybe viduje ir pagalvojau - dabar jau galiu gimdyti. Ir tą naktį nutekėjo vandenys, nors dar buvo geros dvi savaitės iki termino.

Tai dabar buvo panašus jausmas. Bet praėjo kažkiek laiko, nieko neatsitiko, galvojau, kad  - ai kvailystė. Bet iš tiesų tai buvo paskutinis  toks ilgesnis pasikalbėjimas su  dar insulto nesutrikdytos psichikos mama.

Gal išgąsdinau, prirašius čia visokių dalykų, kad tokia tyla?

Kaip gerai darbe. Kabinete beveik šaltoka. Reikės eiti per pietus į lauką pasišildyti.

Galėtų kelintą mėnesį kalbantis persikraustymas ir neįvykti vasarą, nežinia, kaip ten naujoj vietoj bus.

Dabar sukėlei didžiulį pavydą. Šaltokas kabinetas!

Gerai jau gerai, man irgi puiku. Pažiūrėjau, kad kaip ir viena garsi japonų kilmės politikė, turiu "pamąstymo gulint" vietelių    

Ką išmokau per šiuos rožių ir erškėčių metus, tai PAIMTI PAUZĘ. Ypač - po kokio pareiškimo "tu privalai taipirtaip daryti". A оно мне надо? И какой ценой?

Dirbau. Pietavau. Buvau pas kineziterapeutę privačiai. Gerą. Virškinu informaciją.

Viskas dar kontroliiojama ir išgydoma. Bet tooooks visiškai kitoks požiūris. Išlankstė, iščiupinėjo, ištestavo, sudėliojo ilgą gydymo programą- nuo 6 mėn ir ilgiau, bet su retais susitikimais. O susitikimų metu- kompleksinis gydymas: ultragarsai, mankštos, pratimai, akupunktūra. Dar gale kažką su petim darys, lyg stabilizuos.

Bet įdomiausia, kad megzt liepė nepakabintom rankom- padėjus alkūnes ant pagalvių ar atramų. Kaaaiiippp???? Trukdys. 

Kerpena, negąsdini, tiesiog tavo tos istorijos tokios, kad lieki susimąstęs. Bent aš negaliu nereaguoti, o kaip reaguoti adekvačiai - man neaišku. Kažkada esam tave išgąsdinę savo patarimais ar pasvarstymais ir pan. 

Šiandien vežiau dukrą į stovyklą, tada iki darbo, paskutinis darbo pokalbis, tada pokalbis su kolege, reikėjo išsisakyt, kas čia su manim darosi, tada 12 val dukrą priduoti savo kirpėjai, panoro pakeisti įvaizdį, ir per kelią perbėgt iki sporto, irgi 12 val, persirengt. Upeliai bėgo, bet kaip gera, taip man patiko būtent tas sportas. Ketvirtadienį paskutinė treniruotė. Rudenį keisis vieta, laikas, kol kas niekas neaišku, nežinia, ar man tiks.

Apsipirkau, pavalgyt greit pasidariau tik sau, nes pusryčių negalėjau praryti...Dabar tuoj mažę reiks pasiimti ir iki gydytojos spėt 16 val, kur jau dičkiai patys turės būt nuėję. Ir jei vakare nepliaups, yra planas iki kokio ežero palėkt.

Vakarienei gal lazaniją iš šaldiklio jau aukosiu...