Aš suprantu viską. Nesupratau, tik ką man norėjo Katukas pasakyti, kad reikia gyvent dabar. Nes ir gyvenu, kaip galiu, kaip noriu. T.y. realybė adekvati galimybėms. Ir, matyt, guodžiu save, kad kaip nors, pradės gal judėti iš namų vaikai, ir bus erdviau. Bent jau 1 vaikas tai nuolat kalba, kad tik baigs vidurinę ir tiek mes jį tematysim . Dar 4 metai liko
. O šiaip visada yra gyvenančių blogesnėm sąlygom, tai nėra ko varyt dievo į medį. Visa bėda, kad nepatiriu jokio malonumo planuodama savo namus, man patiktų, kad kas už mane sugalvotų, bet kad nėra tokių. Vyras mano, deja, visai nepraktiškas. Daug ką padaryti jis pats moka ir gali, tas jėga, tik labai lėtai, na, ir tikrai gali ką nors padaryti nei į tvorą nei į mietą. Reik jam vadovauti. O mūsų šeimoje niekas to imtis nenori, taip ir abejojam nuolat viskuo. Turiu vieną versiją, kodėl taip -abu šeimose esam jaunėliai, kai visi viską už mus nuspręsdavo.
Su panom pasimaudėm Žaliuosiuose ežeruose. Gražu ten labai. Ir žmonių nemažai.