Ramunės gi gražuuuuuuuuuu, jeigu tikros., ne kokios šunramunės. Malonūs tavo rūpestėliai, Niuma 
, o kai jūs dar tokie ūkiški ir sutariantys remontų klausimais abu, tai išvis.
Netikros, netikros. Tame ir esmė, kad pas mane ten kilimas virš kelių, o ne pievutė 
Reikia gelbėt.
Niuma, visai pasiilgau aš tokių rūpesčių, nagai niežti Nors kai realiai ištinka, tai nervų kainuoja.
Restar, mano giminystė tai labai tolimas vanduo nuo kisieliaus. Vyro brolio dukra su Valančiūnienės gimine susigiminiavo, tai ir mus įtraukė. Labai gražiai bendraujančios trys seserys su vaikais.
Oi, aš tai nei kiek nepasiilgstu namų kūrimo proceso. Reikėtų perkūrinėti, daryti kai ką patogiau. Jeigu neribotų finansai, samdyčiau dizainerį, tarčiausi, nes pati tikrai neturiu tiek supratimo, o ir nežinau, ko tiksliai norėt. Man patogumas, praktiškumas ir ilgaamžiškumas būtų svarbiausia. Kad tik daaaaaaug metų po to nieko nekeist 
. Kadangi tokia šventė laimėt aukso puodą nenusimato, tai dėl to niekas ir nesikeičia. Nebent įvyksta koks smegenų prašviesėjimas, kaip paprastuoju būdu pasipatogint gyvenimą. Toks buvo nutikęs prie kelis metus, kai sugalvojau, kaip vietoje mažos dukros lovytės įtalpinti padoraus dydžio lovą mūsų miegamajame. Vyrui teko užduotis perkelti įmontuotą spintą taip, kad atsirastų niša, kurioje ir tilpo lovos galas, tada dar sugalvojau bėgelį iki pusės lubų primontuoti ir užuolaidą kaip širmą įtaisyti, kad vaikui (ir mums) būtų bent kiek privatumo. Tik paskui ištiko deja vu jausmas, kad ir aš pas tėvus miegamajame už spintos savo "kambarį" turėjau . Skirtumas tik toks, kad mes talpinamės 10 kv m kambarėlyje, o vaikystėje buvo visas alytnamio antras aukštas, tai erdvės viskam sutalpinti ten daug daugiau buvo.
Gražu man bendraujančios giminės.
Paskutinis mūsų giminės susiėjimas su 19-ais vandenim nuo kisieliaus buvo ... 1989-aisiais, per mamos laidotuves... paskui praktiškai viskas nutrūko, nes mes likom gyventi su mylima močiute, ant kurios mamos giminės kažko užpyko... Mama turėjo nemažai brolių ir seserų, pusesserių ir pan, o tėvas buvo vienturtis... dar kol seneliai buvo gyvi, su jų gimine buvo ryšiai. Taigi dabar giminiuojuosi tik su vyro gimine, iš brolio pusės kai išsiskyrė, tai irgi liko tik jis su dukrom... Biškį liūdna, bet yra kaip yra. Ant kapų ar laidotuvėse susitinku su kokiom puseserėm, tetom. Aišku, balių poreikio tai nejaučiu visai, bet palaikyti ryšius patiktų.
