Ramunės gi gražuuuuuuuuuu, jeigu tikros., ne kokios šunramunės. Malonūs tavo rūpestėliai, Niuma 
, o kai jūs dar tokie ūkiški ir sutariantys remontų klausimais abu, tai išvis.
Netikros, netikros. Tame ir esmė, kad pas mane ten kilimas virš kelių, o ne pievutė 
Reikia gelbėt.
Niuma, visai pasiilgau aš tokių rūpesčių, nagai niežti Nors kai realiai ištinka, tai nervų kainuoja.
Restar, mano giminystė tai labai tolimas vanduo nuo kisieliaus. Vyro brolio dukra su Valančiūnienės gimine susigiminiavo, tai ir mus įtraukė. Labai gražiai bendraujančios trys seserys su vaikais.
Oi, aš tai nei kiek nepasiilgstu namų kūrimo proceso. Reikėtų perkūrinėti, daryti kai ką patogiau. Jeigu neribotų finansai, samdyčiau dizainerį, tarčiausi, nes pati tikrai neturiu tiek supratimo, o ir nežinau, ko tiksliai norėt. Man patogumas, praktiškumas ir ilgaamžiškumas būtų svarbiausia. Kad tik daaaaaaug metų po to nieko nekeist 
. Kadangi tokia šventė laimėt aukso puodą nenusimato, tai dėl to niekas ir nesikeičia. Nebent įvyksta koks smegenų prašviesėjimas, kaip paprastuoju būdu pasipatogint gyvenimą. Toks buvo nutikęs prie kelis metus, kai sugalvojau, kaip vietoje mažos dukros lovytės įtalpinti padoraus dydžio lovą mūsų miegamajame. Vyrui teko užduotis perkelti įmontuotą spintą taip, kad atsirastų niša, kurioje ir tilpo lovos galas, tada dar sugalvojau bėgelį iki pusės lubų primontuoti ir užuolaidą kaip širmą įtaisyti, kad vaikui (ir mums) būtų bent kiek privatumo. Tik paskui ištiko deja vu jausmas, kad ir aš pas tėvus miegamajame už spintos savo "kambarį" turėjau . Skirtumas tik toks, kad mes talpinamės 10 kv m kambarėlyje, o vaikystėje buvo visas alytnamio antras aukštas, tai erdvės viskam sutalpinti ten daug daugiau buvo.
Gražu man bendraujančios giminės.
Paskutinis mūsų giminės susiėjimas su 19-ais vandenim nuo kisieliaus buvo ... 1989-aisiais, per mamos laidotuves... paskui praktiškai viskas nutrūko, nes mes likom gyventi su mylima močiute, ant kurios mamos giminės kažko užpyko... Mama turėjo nemažai brolių ir seserų, pusesserių ir pan, o tėvas buvo vienturtis... dar kol seneliai buvo gyvi, su jų gimine buvo ryšiai. Taigi dabar giminiuojuosi tik su vyro gimine, iš brolio pusės kai išsiskyrė, tai irgi liko tik jis su dukrom... Biškį liūdna, bet yra kaip yra. Ant kapų ar laidotuvėse susitinku su kokiom puseserėm, tetom. Aišku, balių poreikio tai nejaučiu visai, bet palaikyti ryšius patiktų.
Labas rytas,
Nebėr apie ką pakalbėt? Ar visos baisiai užsiėmę šią savaitę?
Pagal tai, kiek visko vyksta, man jau panašu, kad šiandien penktadienis turėtų būti 
Mintys vienur, realybe aplink kitur. Tai kalbant su Rusne jau porkart atsakydama taip nusikalbėjau, kad vaikas susirūpint spėjo 
Apie giminiavimąsi - esu tikrai labai laiminga, kad ir su savo gimine puikiai sutariam, ir su vyro O dar labai pasisekė, kad ir kaimynus nuostabius turim visus aplink Vien dėl to gyvenamosios vietos keist nenorėčiau
Žinau ir visokių siaubo istorijų apie giminių bendravimą...
Šiemet Joninės Verkiuose bus penktadienį, sutartinės irgi penktadienį 
Nu ir orus pasižiūrėjau, tai būtent tą dieną bus žiema 
Galvoju, kad turbūt baisiai užsiėmus
Bet jau ryt bus laisviau, vienas vaikas su vyru į kaimą, vienas į Lenkiją, kitas kažkada iš baidarių grįš.
Vakar antrą kartą buvau masaže. Pečiai lyg atsileidinėja, bet kojos dar stipriai kietos, sakė. Limfa nevaikšto. Teks pačiai pradėt vaikščiot, kad judesys atsirastų.
Blizgius atsimazgiau, persivyniojau antrą kartą. Trūko kantrybė mazgaliot mezgant Šiandien gal jau reikėtų pratęst rankovę.
Aš tai nežinau, kur mano laikas dingsta...
Neatrandu jo net pamezgimui. Kiek pajudinau ant pievutės rankovę, tiek stovi.
Bet užtat biškį paskaičiau. Mylimi kaulai. Labai patiko. Nestandartinė tokia, bet labai lengvai skaitos ir vaizdi. Tai visai rekomenduoju, jei kas neskaitė.
Kas dar įdomaus 
Eisiu traukti dantį kitą savaitę 
Aš tai egzistenciniuose apmąstymuose, ašarose ir biškį savigailoje, tai niekam tokia neįdomi, nelabai ir noriu kam pasakot. Su LImit po sporto pasikalbėjom šiek tiek, ačiū , labai gerai kalbėtis su tuo, kas yra panašią patirtį turėjęs.
Laiko šiuo metu yra, bet nežinau, kaip jį prasmingai panaudot. Tiksliau - nusivarius esu tiek, kad nieko nenoriu. Turėjau eiti jau kitą savaitę atostogų, bet kolegė įtikino, kad nelabai yra prasmės, jeigu vis tiek namie tupėsiu. Tai nežinau, ką daryt. Gal į sodą važiuosim. Tiesiog viskas priklauso nuo gauruotos gyvastėlės savijautos. Kadangi gydyti nėra prasmės, nusprendžiau nebefinansuoti vetklinikų ir netampyt/nebadyt to vargšo gyvūno, vakar dar paskutines lašelines suleido, tai tiesiog paliatyvi slauga, tsakant, bus matyti, kiek dar be kančių galės gyventi. O tada jau sudėtingas sprendimas. Ir nežinia, kada jis nutiks, tai nieko neina planuoti. Stengiuosi gyventi šia diena.
Dukra praktikoje Alantoje, patenkinta ten viskuo, ir maistu, ir aplinka, ir gamtos grožiu, paišo, lieja akvareles. Kitai vakar buvo paskutinė išvyka - 7 dienas vykdė projektą "Keisk pasaulį", kur kasdien vis kitoj organizacijos lankėsi ir kažką dirbo, padėjo ar susipažino su veikla (Rasų kapines tvarkė, Kazimiero bažnyčioje dulkes valė, Verkių bendruomenėje inkilus kalė, Trakų Vokės dvaro sodyboje ravėjo, augalų pririnko į knygas dėjo, kažkokioj labdaros valgykloj buvo ir pan. Abu sūnūs dinderį muša 
- ilsisi, tipo, po mokslų. Vienas tikisi, kad nuo liepos kažkam baigsis terminuota sutartis ir atsiras jam darbo vieta, kur anksčiau mėnesį dirbo ir daug užsidirbo, kitas tiesiog iki egzų perlaikymo kimarina, nesimoko, kad geriau išlaikytų. Vyras - dirba, dirba, dirba, tiksliau - darbo metu ištisai posėdžiuose, o dirba po darbo. Jau kelintą naktį einu miegot 12, po 12, palieku jį prie darbų, būna, kad ryte atsikeliu - jau randu jį prie kompo. Trūksta man žodžių. Tai šiaip jaučiuosi gana vieniša... Ir kažkaip vasarą tai pastoviai užaštrėja, nuo vaikystės, kai visi kažkur išsilakstydavo, studijų metais tas pats, kai grįždavau į savo vienkiemį, o dabar - irgi. Atrodo, nebemoku gyventi, kai nėra to darbo intensyvo, pačiai veiklų nebeturiu jėgų prisigalvoti, tai tokia biškį beprasmybė . Įtariu, mažai kas mane supras .
Restar-leisk sau legaliai nieko neveikti 
dėl to prasmė ir vertė nenukentės
Dėl vienatvės-jo, nesuprasiu galėčiau ir norėčiau būt viena
O dėl katuko apkabinu tiesiog
Tu, Katuk, esi visiems labai reikalinga, ar kaip, kodėl negali pabūti viena? Gi namie jūsų nedaug, galit ilgai nesusitikti, jeigu ką .
O šiaip būti vienai tiesiog yra viena, o būti vieniškai tarp žmonių - biškį kita, jauti skirtumą? . Visi kas sau, nėra net su kuo pašnekėt namie .
Vakar buvau vakarienėj restorane su žmonėm, šiandien pusryčiuose su valdyba, tada dar su kolegėm, bet esu ta, kuri gali kalbėti tik apie darbus, nes visa kita, ką pajudinsi, nedžiugina ir tos ašaraos visai ant paviršiaus. Kiti dalinasi apie kelionių planus, vaikų pasiekimus. Nu niekuo neturiu pasigirt visai . Kaip ir poreikio nėra. Bet pavargęs ir liūdnas tiesiog nesi niekam įdomus, tai geriau patylėt. Nesinori ir draugių/kaimynių apkraut savo paverkimais.
Tai prisigalvojau darbų, prasmė yra, po darbo - sofutė, serialas, mezginys ir stengiuosi daugiau negalvoti. Savo Popy tee atnarą ardžiau gal 4 kartus, dabar jau visai gal nieko - padariau pagal Katuko patarimą, jeigu jį supratau . Ale per klaidas ir bandymus. Jeigu šiandien pavaryčiau, tai galėčiau ir užbaigt - vakar vieną rankovytę beveik iki pabaigos nuvariau, liko kita ir kaklo apdaila. Ir galiukai. Didelę dalį sukaišiojau. Kartais negaliu nieko daryti, tik tokį nuobodų monotonišką darbelį.
Patarimai dzin, svarbu tau patinka.
Vienumas- nu aš norėčiau bent kokias tris dienas, kad nieks neieškotų o dabar ilgiausias laikas, kai miegu, ir tai plę knarkia kartais girdžiu, kai nemiga kankina
Šnekėtis irgi kuo toliau tuo mažiau norisi o Restar kaip suprantu, reik kad kas klausytų
Aš jeigu išvažiuočiau kur iš namų, tai gal trečioj dienoj kas ir pasigestų , o šiaip anksčiau, kažin, ar ieškotų. Gal net nepastebi, kad aš esu. Duoda valgyt - gerai, neduoda, kažką pasiima - irgi gerai, mažai kas ko iš manęs nori. Gal kartais man reikia, kad ir išklausytų, bet kaip tik labiausiai turbūt norėčiau prasmingų pokalbių. Ir bent kartais norėčiau būti labiau reikalinga, ne tik tada, kai norisi kokio patiekalo. Net susijaudinau, kai ir apsikabino, ir pabučiavo mažoji ir pasisiūlė padėti pagaminti. Ale tai dėl kokios priežasties - azijietiškų makaronų.... O šiaip - visada savo kampe, visada su ausinėm, savam pasaulyje
OK, bėdavojimosi seansas baigėsi, parašiau paskutinį laišką, galiu kompą padėt, mezginį pasiimt.
