Labos
Restar, apkabinu, mano vasaros visą gyvenimą labai panašios. Vaikystėj visi klasiokai išsivažinėdavo kas kur, aš į kaimą pas močiutę nieko neveikt. Ir dabar labai panašiai - kai tik vasara, dažnai lieku išvis viena, kai dukra išvažiuoja pas tėtį, galėčiau viską veikt visur varyt, bet tada visi būreliai ir moteriški susibėgimai baigiasi, nes vasara ir visi kas kur. Pripratau prie vienatvinių vasarų, jos tokios mano asmeninės ramybės laikas, kai aš mažiau darau, o daugiau tiesiog būnu, pasivaikščiojimuose apžiūrinėju gėles, paglostau medžius ir paklausau paukščių. Šita vasara, tiesa, kiek kitokia - persivertė visi planai, o aš nieko su dukra vasarai nesuplanavus. Kaip nors praleisim ir ją, reiks kažkokių “last minute” prigalvot. Jau kaip laukiu mokyklos ir namų darbų pabaigos - kartu su dukra paskutines dienas skaičiuoju, kada pagaliau
Žinias ištisai seku ir stengiuos vidinę ramybę laikyt dėl dukros. Dieve padėk, kad visi gyvi liktų
Niuma priminė, kad ir aš masažo noriu. Irgi laikas ištirpsta.