Popiet - pasijodinėjumas:
Arkliukai neįtikėtinai paklusnūs, visi kaip vienas seka vedlį. Ir man tai nepatiko. Nes buvau priversta žingine dvi valandas voroj eiti. Jokios galimybės prasilėkti bent jau risčia - jei vienas nulėks, jam iš paskos pasileis ir kiti. O daugiau nei pusė grupės balne pirmą kartą. Taigi, tikėtina, kad labai greitai iš tų balnų į pelkę sukris. Tai žingsniavaiu ir keikiausi, kam iš viso čia ėjau. Geriau hamake būčiau pragulėjus. Ar bent fotiką pasiėmus. Na bet yra kaip yra. Pasidairyti aplinkui buvo visai įdomu.
Bet pats grožis buvo jau grįžus. Stebėjau savo akimis netikėdama, kaip jie išdresiruoti.
Pirmiausia jie po kelis atvedami nusiprausti:
Tada patys, niekieno nevedami šiuoliuoja prie ėdžių. Tam jiems reikia aplėkti ratą kiemu, pralįsti pro siaurą tarpą tarp balninės ir ėdžių, apeiti iš kitos pusės ir atsistoti garde. Tie šėrimo gardai tikrai siauri, juose neapsisuksi, tik priekiu įeina ir atbuli išeina. Tai vienas po kito, vorele ir šuoliais. Ir ne padrikai į gardus, bet paeiliui - pirmas paleistas į pirmą, antras į antrą ir t.t. Be jokių tarpų palikimo, be jokio stimdymosi ar chaoso. Kaip kareivinėse. Tada snukis prie ėdžių ir laukia. Šnarpščia ir trypia iš nekantrumo.
Štai taip, visi:
Va ir ėdesio sulaukia:
Terezza kokia jus drasi... visom prasmem... drasi 
o kelione, ka cia ir bepridursi 
ispudinga
o kelione, ka cia ir bepridursi ispudinga
Terezza kokia jus drasi... visom prasmem... drasi
o kelione, ka cia ir bepridursi
ispudinga
Turbūt ne veltui man mama sakydavo: "tu durna - tu nieko nebijai". 
Ačiū
Kas lieka po arkliukų vakarienės, damušinėja afrikinės vištos.
O jas prižiūri gallus domesticus:
Čia lyg ir žvirbliukas uodegą kraipo:
