QUOTE(Monteverte @ 2019 11 19, 09:57)
na ir nieko nebūna
vyru gimęs, vyru mirsi, gal kitame gyvenime pasiseks moterim atgimti, baisiai čia
ar manai, kad taip paprastai atgims? gimti moterimi -laimiu laime.
bent jau man.
pagal reinkarnacijas, kažin, ar Idomucia toliau atgims sekmingai. gal jis jau sukaupęs tiek pagiežos iš praeitu gyvenimu, ir jam dabar viskas susikrove kaip gumulas našta. nes nu taip pykti, kvaila ir nesveikatinga širdžiai, insktams, kepenims. smegenims. pjeseje ir pagalvojau apie tokius nelaimingus žmones. nelaimingiausia pjeseje gi ir buvo ta milijardiene, o ne tie, visi vargšai, kad ir papirkti, bevaliai medūzos. ji pati pasake: "As LEIDAU SAU APAUGTI...dumblu/ghyvaciu nuodais."
galima sistemingai leisit, galima neleisti. cia tinka visoms nuoskaudoms, kai eini per gyvenimą. visam požiūriui i viską. gali isileisti nuodus i sirdi, gali nusipurtyti kaip vista vandeni. ir skristi lengvas. kiekvienas renkasi.
QUOTE(IDOMUCIA @ 2019 11 19, 09:59)
O kai kitos istisai vapa apie savo noru buvimus nebuvimu ar tenkinimus - tai sukelia pasislykstejima
ir kas Sm cia vapa?
gi pats irgi gyveni tik tenkindamas savo norus. jei jau tvirtai būtum itikejes savo niekingumu (kaip vis tvirtini), tavęs cia nebūtu ant žemes.
savaam nebūtum gyvenimo sugadinęs. savęs, antrarūšio, pasiūlęs.