Po vakar vakaro savo pasirodymo esi tiesiog menkysta.
Jus - tai trys menkystos - tu ir tavo dvi dvarniaskos.
Nyk is temos . Pasiiimi savo tas dvi ujobisciais i varnu troba ir nebesmardink cia. Blevyzgu temoj bus ramu.
Pyktis neleidžia tau pajusti vidinio savo pacios silpnumo ir skausmo. Tu tuo metu tegaligalvoti vien apie kerštą, apie tai kaip apginti įžeistą puikybę ir parašyti ka nors (bet ką)kad tik susikurtum galios ir svarbumo iliuziją. Tavo keistų minčių proveržiai maskuoja tikruosius jausmus, it tu niekada nepripazinsi savo silpnumo, o gal greiciau vidiniu žaizdu, kurios ir yra tikroji tavo priešiškumo priezastis. Visi tas tavo izwidinejimu pliūpsniai tėra didelis dūmų kamuolys, tavo emocinė saviapgaule. Paprasciausiai tai užkietina tavo širdį kitų žmonių atžvilgiu, kad nepastebetum savo pacios skausmo.
O koks tikslas savo silpnumą ir skausmą transliuoti į eterį?Kad kiti pasijuoktų, ir eilinį kartą mėšlinais batais pereitų per širdį?