Aš labai nemėgstu dalinti patarimų. Gyvenime pati bėgu nuo žmonių, kurie manosi žinantys atsakymus ir prirašinėja kitiems laimingo gyvenimo receptus. Aš galiu tik papasakoti, kaip buvo man, kaip aš keliavau per tam tikras patirtis, bet aš neturiu paruoštukų - viskas yra daug sudėtingiau ir komplikuočiau, kiekvieno žmogaus poreikiai yra skirtingi, o kelionė - unikali. Bet paskutiniu metu manęs vis paklausia, kaip pamilti savo kūną. Sutinku žmones, kurie taip nemyli savęs, kad negali sustoti prie veidrodžio ir pažiūrėti į save nuogus be čaižaus ir naikinančio vidinio balso, kuris juos vanoja kaip šlykščiausias vergvaldys savo vergą. Kodėl mes žiūrim į savo kūnus su tokiu pykčiu, kodėl jam skiriame kankinimus, kurių gyvenime neleistume patirti niekam, ką mylime visa širdimi? Ar kankintumėt mylimą žmogų neduodami jam valgyt, sakydami, jog yra šlykštus ir nevertas meilės, kol neatrodys taip ar kitaip? Taip elgiasi tik baisūs, nuodingi asmenys, nuo kurių reikia nešti kudašių. Tad kodėl savo kūnui atrodo normalu skirti tokius alinimo, skausmo metodus? Man pačiai santykis su kūnu yra ir mano santykis su gyvenimu, su viskuo, kas yra materialu, išoriška, išreikšta, gyva. Jeigu aš nemyliu savo kūno ir jo juslingumo, kaip galiu mylėti drėgną žemę po lietaus, ežero vandenį ant pašiurpusios odos, basų kojų sukeltą šiugždėjimą po kojom? Jei nematau savo kūno kaip mažo Visatos stebuklo, kaip galiu kurti ryšį per penkis kūno pojūčius su aplinkiniu pasauliu - uosti, liesti, regėti, išgirsti, ragauti?
Meilė savo kūnui = meilė gyvenimui. Šis indas yra tam, kad juo semtume Visatos vandenį ir juo praustumės, iš naujo atgimdami.
Aš žiūriu į savo kūną kaip į mylimą draugą - skiriu jam palaikymą, komplimentus, padrąsinimą. Mano šlaunys liečiasi tarpusavy, kas, vadovaujantis IG trendais, turėtų būti katastrofa. Bet man tokios nuostabios mano kojos - jos nueina ilgiausius atstumus, įkopia į kalnus, jos jungia mane su žeme. Mano kojos yra stebuklas! Taip pat ir mano rankos, pilvas, nugara, sėdmenys - visos kūno dalys sudaro visumą, kuri suteikia man formą patirti gyvenimo spalvas ir skonius.
Man, asmeniškai, nei sportas, nei sveika mityba nepadėjo pamilti savęs. Net kai dėl didelio streso buvau labai sukūdusi ir turejau plonesnes šlaunis, dingo krūtinė - taip kad visąlaik kažkas gali būti ne taip. Todėl aš renkuosi mylėti gyvenimą dabar, su šiuo kūnu, šią akimirką. Seksualumo energija nėra graži šikna, papai ar ilgos kojos. Seksualumo energija yra sprogstamoji, kūrybinė jėga, kunkuliuojanti jums po oda. Šokit, plaukit, dainuokit, eikit, patirkit gamtą ir meną, maudykit savo kūną palaikyme kaip savo geriausią, ištikimiausią draugą. Pieškit sau ant kūno širdeles spalvotais pieštukais, puoškite save gėlėmis, šliurpkit vaisius ir tegu godūs lašai krenta jums ant kūno. Grožėkitės pašiurpusia oda, jauskit savo kūno pasakojimą - duokit jam kalbėt, dėl Dievo meilės, o galva lai eina užtarnautų atostogų.
Neringa Rekašiūtė
Nuostabu 🙏❤️
.
Didybės manija apsirgai,ar kaip?Ar kažko užvartojai?
