Tęsinys: kur rasti vyrą, kai tau... O ką, jei...

<p></p><blockquote  class="ipsBlockquote" data-author="Lisitėja2" data-cid="72598361" data-time="1580471785"><div><p>Jei tu gyveni užsienyje, ir nieko negauni iš Lietuvos, tai atsisakyk pilietybės, ir būsi nieko neskolinga, ir sūnui nereikės tarnauti armijoje.</p><p>Tik nepasakok, atvažiuoja emigrantai atostogų, susimoka po keliolika eu PSD, ir tada dantis tvarkosi, gydosi, kai kurie ir planines operacija pas mus pasidaro.</p></div></blockquote><p></p><p>Mane visada išmuša iš vėžių toks drabstymąsis, kas biški: atsisakyk pilietybės. Jūs neturit empatijos žmogui gyvenančiam kitoje šalyje. Nesad buvę jo vietoje, neįsivaizduojate ką jis jaučia, ką galvoja, todėl ir taškotės tokiais posakiais, neva čia dzin.. imu ir atsisakau. Ne apie fizinius rūpesčius kalbu, o apie moralinius. Net jei negyveni Lietuvoje, tas pasas žmogui kažką reiškia. Dalis savęs, dalis savo tėvų, senelių. Negali to imti ir išmesti. </p><p>Aš duosiu pavyzdį su tėvais. Jūs tėvų lengvai atsisakote? Pvz ne taip užaugino, kažko neleido, nedavė, gal liko kažkokių nuoskaudų? Ir, vat išmetat lengvai juos iš gyvenimo? Neslaugot senatvėje, neprižiūrit, kapų nelankot? Kiek žmonių lankosi pas psichologus, nesusitvarko savo gyvenimo būtent dėl tėvų klaidų, bet ir tai nemeta jų, neatsisako. Tai va, taip ir lietuviškas pasas. Nu nesinori jo atsisakyti. Nežiūrint to, kur gyveni. </p><p></p><p>Ir iš karto atsakau, nes jau praktiškai žinau ką sakysit: ne, nevažiuoju į kirpyklas, nevažiuoju pas dantistus. Neturiu pašalpų, už nekilnojamą turtą moku mokesčius. Išvažiavau ne dėl to, kad LT bloga, nemanau, kad ji man kažką skolinga, kažko nedavė ar pan. Vaikai kalba, rašo, skaičiuoja lietuviškai. Gyvenu kitur, bet Lietuvą myliu ir mylėsiu. Paso neatsisakysiu nė už ką. Bet, kad mano vaikai tarnautų kariuomenėje jeigu gyvens užsienyje irgi nenoriu. Jeigu grįš į Lietuvą, - taip, įstatymas yra įstatymas. Bet, kol gyvens užsienyje nenoriu, kad būtų priklausomi nuo LT įstatymų. </p>

Tik cia kalba buvo alia apie keliones</p><p>pries studijas. Jei zmogus nezino ka studijuoti, keliavimas tai nepades. As dabar visai kitaip aisku ziuriu, ne su 18iolikines protu.</p><p>Nezinociau, ka studijuoti - ieskociau informacijos ir realios patirties. Yra programu, kurios leidzia diena praleisti su norimu studiju studentu. Galima tokioje sudalyvaut. Galima prasytis praktikos vietoje, kuri domina. Susirasti tos profesijos atstovu. Linkedin, FB pilna zmoniu. As manau kokia moteris is kokios “Lyderes” asociacijos pakoucintu pasimetusia mergina dykai. Reikia tik belstis.</p><p>As gal labiau veiksmo zmogus, todel man tai atrodo  efektyviau nei vaziuoti i kokia kita  sali ir ten braskes raveti isivaizduojant, kad atsakymas ateis rukant suktine lysveje. </p><p>Gal kam kategoriska atrodo, as tiesiog visa esu anti-hipe.   </p><p></p><p></p><p></p>

Ir, šiaip galvoju paprastai. Pasaulis pažengęs į priekį, o mums vis dar užsifiksavę, kad mus puls, griebs, okupuos. Šiuolaikiniai karai jau ne šautuvu vyksta. Va, hakeriai, virusai visokie. Bombos. Reikia ne tik į raumenis investuoti, bet ir į žmonių protą.

O kaip su pareiga? Pries tevyne, tevus, tautiecius?

Kas turi kelti Lietuvoje gerbuvi, rupintis jos saugumu?

Kodel norima tik privilegiju, uzmirstant pareigas, prievoles?

Kas per XIX amziaus lozungai.. Nei kokia pilietinio karo Amerika, nei Stalino propoganda... "Rodina matj Zoviot" i kara,  o NKVDistai saudo i nugara.

Pirmiausia valstybes gerbuvi kelia protingi istatymai, kurie neleidzia vogti ir pardavinet valstybes interesus. Tada gyvenantys, jeei ne bomzai - moka mokescius, o uz tuos pinigus samdoma viskas ko reikia valstybei.
As mokescius moku ne Lietuvoje, bet ir is tu saliu ateina solidus pinigai

<p></p><blockquote  class="ipsBlockquote" data-author="Moonte" data-cid="72598632" data-time="1580495017"><div><p>O kaip su pareiga? Pries tevyne, tevus, tautiecius?

Kas turi kelti Lietuvoje gerbuvi, rupintis jos saugumu?

Kodel norima tik privilegiju, uzmirstant pareigas, prievoles?</p></div></blockquote><p></p><p>Kokių privilegijų, konkrečiai? </p><p></p><p>Jūs šnekat lygiai taip pat, kaip senieji airiai ir jų vaikai. Burnoja ant tų, kurie emigravo į JAV ir galvoja lygiai tą patį ką ir jūs: apgavo, išdavė, paliko, pamiršo. Nevykdė pareigų, nekūrė gerbūvio, nesirūpino senoliais. </p><p></p><p>Aš žinau tik vieną dalyką. Pasaulis keičiasi. Ir yra normalu žmonių judėjimas. Pasirinkimo laisvė. Nėra nieko smerktino gyventi kitur. Taip, kaip vaikai išeina iš tėvų namų, taip normalu žmonėms gyventi kur tik nori pasaulyje, ir kur juos priima. Vieni išvažiuoja, kiti atvažiuoja. Viskas sukasi ratu. </p>

Turiu ir draugų ir giminių, ir net šeimos narių emigracijoje.Bet nei iš vieno neišgirdau,kad mes čia likę kaip  bomžyne gyvename.

Kur konkreciai as burnoju ant emigrantu? Kas, ka apgavo, kas ka pamirso?
Privilegija buti Lietuvos pilieciu, naudotis Lietuvos piliecio teisemis. Ar tai permazai?

As dar karta klausiu, kas privalo rupintis Lietuvos gerbuviu? Ar ne jos pilieciai? Taip ir senais, paliktais joje tevais, giminemis? Juk neneigsite kad tokiu yra? O jiems moka rentas,  kas? Ar ne is siuo metu LIetuvoje gyvenanciu mokesciu moketoju piginu? AR ne desningas kalusimas kyla, kodel as privalau islaikyti senus zmones, kai ju vaikai mokedami mokescius svetur remia svetimus? Kaip galvojate, ar tas psipiktinimas tokia sitaucija nera ir emigrantu indelis, nenoras prisiimti atsakomybe uz tai kas vyksta gimtineje?

TAip, vaikai iseina is tevu namu, klausimas, ar vaikai iseje, neturi prievoles rupintis savo paliegusiais tevais?

KUr ta riba, anot Jusu, kai zmogus gali keldinti vien savo interesus virs visuomeniniu (tevu-jusu pvz)?

Tegul gyvena kokioje nori šalyje, bet gi nebūtina taip pilti purvą ant Lietuvos.Paskaitai pezalus ir susidaro įspūdis,kad jau nebėra blogesnės šalies pasaulyje.</p>
<p>Ne viskas pas mus gerai,tikrai ne viskas, bet gi nėra ir taip blogai.</p>
<p>O jei išpūtė iš LT, tai kodėl domisi įvykiais, kodėl pabrėžia kaip čia pas mus baisu ir kaip blogai?</p>
<p>Turiu ir draugų ir giminių, ir net šeimos narių emigracijoje.Bet nei iš vieno neišgirdau,kad mes čia likę kaip  bomžyne gyvename.</p>

Dabar užsivedžiau, tai dar pasisakysiu. Tas pasakymas, kad privaloma karinė tarnyba yra pareiga, tai toks noras palipti žmogui ant mozolio, patrinti... kitaip tariant psichologiškai jį paveikti, kad ei nu, negražu, tu nemyli, negerbi jeigu to ir ano nedarai. Pareiga yra ginti Tėvynę, - taip. Ir jūs nežinot, kaip kuris tą tėvynę gins, jeigu bus reikalas. Gali būti netarnavęs kariuomenėje, bet paaukos už ją gyvybę. O, kitas gali būti atitarnavęs, pinigus pasiėmes ir pasipustys padus, kai tik iškils grėsmė. Aš tikrai nemanau, kad mano vaikų pareiga yra tą tarnybą atlikti. Bet, visada maniau ir manysiu, kad mano ir vaikų tiesioginė su Lietuva susijusi pareiga yra, kad jie kalbėtų lietuviškai. Kad žinotų istoriją. Kad pažintų šalį. Kad žinotų svarbias datas ir jas minėtų. Kad žinotų papročius, tradicijas ir jų laikytųsi, kad ir kurioje šalyje būtų. Kad visada prisistatytų esantys iš Lietuvos, o ne iš kažkur kitur. Kad supažindintų kitus su Lietuva, kad pasakotų apie ją, kad sudomintų žmones apie ją. Kad visada stebėtų Lietuvos gyvenimą, žinotų aktualijas, balsuotų. Jeigu tik yra galimybė prisidėtų prie labdaros akcijų. Kad niekada, niekada nepadarytų gėdos Lietuvai ir, kad gink Dieve niekada nesigėdytų esantys iš Lietuvos. p.s. ir, kad visada Eurovizijoje balsuotų tik už LT.

Ir, taip, aš garantuoju, kad jūs dabar galvojat, nu ir kas čia tokio, lašas jūroje. Taip, pritariu. Lašas jūroje.