Pora iš skirtingų socialinių sluoksnių...

O man atrodo, kad tie socialiniai skirtumai labai daug problemu pridaro. Mano daruge pries metus istekejo, pati ji baigus kolegija, vyras- lygiai 7 klases, isvaziavo kaip tada buvo madinga uzdarbiaut i uzsieni. Kai susipazinau su busimu drauges vyru iskart nujauciau kad viskas gerai nesibaigs, mano drauge kitokia, nori is gyvenimo daugiau ir yra visai kitaip aukleta, bet meile yra meile, jie susituoke, drauge pastojo, rudeni tures leliuka, o nesutarimai seimoj jau pasieke toki lygi kad kalba apie skyrybas. O nesutaria del tokiu dalyku kaip pvz drauge gimus leliukui nori mokytis toliau, stot i uviversiteta, o vyrui tokie dalykai tik pinigu metymas, nereikia jokiu mokslu, kyla konfliktas, mano draugei norisi su savais draugais vaziuot kur nors, vyrui jos draugai netinka nes jis su jauis neturi apie ka kalbet, ir atvirkstine situacija jo draugai mano draugei nepatinka. As kazkaip visada galvojau kad meile viska issprendzia jei zmonems gerai kartu tai nesvarbu vienas su diplomu o kitas be, bet vis dazniau pagalvoju kad tai sudaro problemu netgi mano drauges tevai viena karta prasitare kad su zentu nelabai apie ka turi kalbet, nes yra is skirtingu pasauliu

Sutinku su auroryte, daug tiesios. Bet skyrybos išvengiamos, jei abu sutuoktiniai tobulėja arba draugiškai degraduoja, arba abu susilygina. Juk neveltui sakoma, kad sutuoktiniai su metais supanašėja.

Bet dažniausiai protingai išsilavinusiai moteriai nepakeliui su žemesnio sluoksnio vyru. Jie niekada nesusitinka, apie vestuves iš vis nėra ką kalbėti. Nebent išimtis.

Visapusiškai išsilavinęs žmogus nesipuikuos savo pasiekimais, žiniomis, nes tai jam yra savaime suprantama, kaip kvėpavimas. Juk jus nesididžiuojate, kad mokate vaikščioti, taip ir čia. Mokaisi sau, nes to nori, o ne tam, kad puikuotumėtės. Pagaliau įgytos žinios tam ir yra, kad jomis dalintis, skatinti kitą, šalia esantį, jomis susidomėti.

Mane visada juokina žodis „statusas“. Na jau na jau, kiek senai nuo žagrės pasitraukėt, kad statusą įgijote, įtariu seneliai dar iki šiolei kaime gyvena. Va mokslo įkrimto ir statusas pakito, su savo seneliais nesusikalbate, mat statusas ne tas, greičiausiai samdot vertėjus.

Sutinku, kad mokslas yra priemonė pakeisti gyvenimą, padaryti jį įdomesniu, padidinti savo, kaip asmenybės realizavimo galimybę, o dabar... Viskas pakvipo puikybe. Vienas diplomas, du diplomai, trys diplomai... O kultūros katinas priverkė, na neugdo diplomai vidinės kultūros. Vieniems diplomas priemonė save realizuoti, kitiems tik tikslas pasipuikuoti.

Pažystu tokią seną močiutytę, Luokėje gyvena. Dieve mano koks protas, kokia išmintis, paperkantis gerumas, širdies taurumas, o mokslų net neragavusi. O iš kur yra kilę mūsų šviesuliai, šaliai pasitarnavę žmonės, dauguma jų iš kaimo.

Labai apgailestauju, bet tenka pripažinti, kad mūsų Lietuvoje yra daug žmonių kurie vadovaujasi rusų posakiu „bez bumaški ty bukaška, a s bumaškoi čelovek“. Gaila

Mano situacija yra analogiška Klim. Dabar mano vyru žavisi, o pirmą dešimtmetį, iš „elitinės“ visuomenės dalies, reikėjo daug nemalonaus išgirsti.

prisipazinsiu neskaiciau visos ilgos diskusijos, bet manau mano problema tinka tai paciai temai.
nesigiriu, kad esu kazkas. esu eilinis zmogus. nepasiekiau karjeros aukstumu, turiu tam dar duag laiko, kol kas tik startuoju gyvenime. bet ateinu is seimos kurioje tam startui man suteiktos puikios salygos. kurioje as esu aprupinta viskuo, svarbiausia ne materialinem gerybem, bet salygomis studijuoti, mokytis, galimybemis. mano seima pasiturinti, visi pasieke labai daug, bet ner anei susireiksminusiu nei saves iskelianciu.
problema tame, kad turiu druaga. kuris yra nuostabus zmogus,besistengiantis kovoti uz save, zavintis mane tuo kad neturedamas nieko jis bando kazka sukurti savo. jo seima visai kitokia. tevas gera. motina eiline darbininke, seima vos verciasi.
atrodytu tai visai nesvarbu, svarbu kad jis pats domisi viskuo, tobuleja ir tai koks jis pats yra o ne kokia jo seima.
bet tie skirtumai gadina viska. jie yra ir ju nepaslepsi. tai kas man atrodo naturalu - jam ne. tarkime galejimas nueiti i parduotuve ir nusipirkti ko norisi, ar isvaziuoti atostogauti i uzsienio kurorta. man naturalu yra tai kad seima skatina mane, sudaro salygas ir t.t. - jam ne.
ar nemanote, kad ir kaip mes abu augtume kaip asmenybes,tie pagrindai, aplinka is kurios atejai vis tiek islys kaip yla is maiso ir nuolatos gadins santykius?

Mano anyta manę prisibijo. Vyro giminei, aš esu poniutė. Jo šeimos sankloda ir mąstysena kardinaliai skiriasi nuo manosios. Bet vis tiek aš visada randu su jais pašnekesio temą. Yra gyvenimiškos situacijos. Žinoma man nėra malonu klausytis, kai liežuvaujama, apie asmenys kurių tuo metu nėra. Nekarta pasisakiau, kad man nepatinka kada apkalbami žmonės, dabar prie manęs susilaiko, bet kai nėra... Bet juk aš ne auklėtoja, todėl rami. Kartais atrodo, kad manasis kaip pirštas tarp durų. Pastoviai „apvalina kampus“.

Pvz. Kai ištekėjau, o tai buvo daugiau kaip prieš 20 metų. Einam gatve, vaikų darželyje įrengė žaidimų aikštelę, naujas karstykles vaikam. Aš džiaugiuosi: - Kaip šauniai, vaikai turės vietą kur žaisti. Mano vyras: - O kiek pinigų darželio direktorė sau į kišenę įsidėjo...

Kardinaliai skirtingi požiūriai. Visa tame yra mano vyro šeima, bet esmė juk tame, kad mes esame kartu, o ne jie, mes gyvename, o ne mūsų abiejų tėvai. Mes formuojame savo šeimą, palikdami, ar atmesdami savo tėvų šeimos sampratą. Laikui bėgant, apsišlifavome, sukūrėme savo.

Tiesą pasakius, man vienodai rodo, ką galvoja mano anyta, šešuras, moša ir t.t. Nekartą esu jiems sakius: - Jus man padovanojote didžiausią dovaną, vyrą ir sūnų, o daugiau man nieko nereikia. Savo gyvenimą susikursime mes patys, duok Dieve mums sveikatos.

Vyro šeima tai ne jūsų vyras, ir nesuprantu, kodėl norima savo šeimas vienas kitam priešpastatyti.

Mano tėtušis sakė: - Nesvarbu kas tu esi, svarbu koks tu esi. Taip ir su „statusais“.

Jus moteriškės atsakykite sau. Kodėl aš pamilau tą vyrą? Nejau tik statusas, mentalitetas, ar vien tik seksas... O gal yra kiti kriterijai, verčiau visų kriterijų visuma, kodėl mes pamilstame tam tikrą žmogų.

Moonte, galiu atsakyti, žinoma, subjektyviai Vieni pamilsta išorę, kiti statusą, treti protą, dar kiti tiesiog nežinia ką, dar kiti iš karto įsimyli, nes jis/ji žinomas žmogus. Bet tie, kurie pamilsta protą ar pinigus, nėra blogesni už tuos, kurie pamilo už tai, kad jis tiesiog geras žmogus, negeria, nemuša žmonos, nenarkomanas ir t.t.

Pvz. mano santykiams ir santykių užuomazgai priešpastatomi tam tikri prioritetai, kodėl vienas ar kitas žmogus man patinka, yra simpatiškas, ir kodėl būtent tas užkariavo mano širdį.

Išores mylėjau būdama mokinė, studentė - atsikandau ilgam, mylėjau gražius, aukštus, atletiškus vaikinus. Prioritetai pasikeitė kardinaliai.

Vėliau supratau, kad mane žavi vyrų protas, pasiekimai, išsilavinimas, orientacija gyvenime, energetika, jų gyvenimo suvokimas, globalūs dalykai.

Todėl aš pamilau protą, širdį, visumą tam tikrų momentų.

Niekada nieko bendro neturėjau su 9 klases baigusiais, bemoksliais, žemo moralinio lygio, alkoholikais, narkomanais ar pan. tipais. Nes nenorėjau ir nebuvo nei menkiausio noro.

Bent jau pagal visus psichologus ir kitų sričių mokslininkus, socialinio statuso panašumas santykiuose yra labai svarbus. Iš socialinio statuso seka ir išsilavinimas. Taigi, bent jau statistiškai pora turi daug didesnę tikimybę nugyventi gerą gyvenimą kartu, jei jie turi panašų išsimokslinimo lygį ir panašių socialinių sluoksnių tėvus.
Netgi kultūriniai skirtumai lemia daug mažiau.

Man atrodo, kad ne tiek svarbu yra esamas išsilavinimas, kiek noras ir pastangos tobulėti toliau. Gali būt žmogus su trim aukštaisiais, bet jei jis bus toks pats, kaip šios temos autorė, man tie aukštieji nublanks kaip ežiukas rūke. Be to, ne visada diplomai parodo žmogaus protą - kartais tokių "tūpų" snobų tenka sutikt

Temos autorės norėčiau paklaust, ar neteko niekad sutikt sau lygaus protingo vyro? Kodėl, jei tokia protinga esate, nesusirandate kokio mokslų daktaro sau į vyrus, gyventumėt abu kaip robotukai.

QUOTE(Subjektyvi @ 2008 06 15, 20:10)

Moonte, galiu atsakyti, žinoma, subjektyviai Vieni pamilsta išorę, kiti statusą, treti protą, dar kiti tiesiog nežinia ką, dar kiti iš karto įsimyli, nes jis/ji žinomas žmogus. Bet tie, kurie pamilsta protą ar pinigus, nėra blogesni už tuos, kurie pamilo už tai, kad jis tiesiog geras žmogus, negeria, nemuša žmonos, nenarkomanas ir t.t.

Pvz. mano santykiams ir santykių užuomazgai priešpastatomi tam tikri prioritetai, kodėl vienas ar kitas žmogus man patinka, yra simpatiškas, ir kodėl būtent tas užkariavo mano širdį.

Išores mylėjau būdama mokinė, studentė - atsikandau ilgam, mylėjau gražius, aukštus, atletiškus vaikinus. Prioritetai pasikeitė kardinaliai.

Vėliau supratau, kad mane žavi vyrų protas, pasiekimai, išsilavinimas, orientacija gyvenime, energetika, jų gyvenimo suvokimas, globalūs dalykai.

Todėl aš pamilau protą, širdį, visumą tam tikrų momentų.

Niekada nieko bendro neturėjau su 9 klases baigusiais, bemoksliais, žemo moralinio lygio, alkoholikais, narkomanais ar pan. tipais. Nes nenorėjau ir nebuvo nei menkiausio noro.

<{POST_SNAPBACK}>

Šiaip kiekvieno nuomonė yra subjektyvi.

Na va matai, o manasis alkoholikas, mat neatlaikė vargšas kalamo jam nepilnavertiškumo komplekso. Tie prakeikti socialiniai sluoksniai „princesė iš aukšto luomo ir kaimo bernas“. O bėda tame, kad ne aš kaliau, o jo šeima, mano aplinka, o aš kvaila buvau. Auklėjau nekalbadieniais, kaip aš tokia tobula ir graži, nusirisiu iki tokio lygio kaip santykių aiškinimasis. Suveikė manoji puikybė, o reikėjo nulipti nuo savo pjedestalo, ir tik nuoširdžiai pasikalbėti, palaikyti jį, išsklaidyti jo abejones. Vardan laimės šeimoje, tai nebuvo daug, bet to aš nepadariau. Lengviau buvo nurašyti skirtumams, o neieškoti sąlyčio taškų. Patogu teisintis, raminti savo sąžinę.

Merginos jokiu būdu neagituoju, degraduoti. Bet galima pakylėti mylimą žmogų iki savo lygio, tapti jam kelrode žvaigžde, jo įkvėpimu, draugais. Juk netik vyrai gali sukurti savo Galatėją.

Mano vyras niekada nebuvo kvailas, išprusęs, mielas ir žmogiškas, o svarbiausia sąžiningas, na toks tikras, tas vyriškas pradas jame labai stiprus. Dažnai ginčijamės, diskutuojame. Na žinoma ne visiem jis mielas, bet gal taip ir reikia. Jei vienas atlapaširdis, skrajojantis, tai kitas turi tvirtai stovėti ant žemės.

Ir myli žmogų ne todėl, kad..., o todėl, kad, nes... O tada joks ten grožis, socialiniai statusai ir t.t. nesvarbu. Va kai stringama, atsiranda trintis, tada ieškoma priežasčių ir dažniausiai stveriamės to, kas pateisina mus, brangučius.

Diplomai Lietuvoj apskritai proto neparodo - labai jau lengva juos nusipirkti. Vien SM tokių temų pilna, man tiesiog baisu atsiversti "Mokslo" temą.
Išsilavinimas gal kiek svarbiau šiuo atveju bendru išprusimo, bendro išsilavinimo kiekiu. Kai vieno kalba turtinga, pilna palyginimų, geras humoro jausmas (tai koreliuoja su išsilavinimu), yra domėjimasis įvairiom temom (politika, literatūra, ekonomika, vaikų auklėjimas, sveikata, ekologija ir t.t. ir pan), o kitas kalbant tuos pačius 10 žodžių naudoja, kas antras iš jų koks keiksmas, humoras vien lėkštas ir tema tik viena įdomi, tai kažin ar daug tokie santykiai potencialo turi

O kad vienas daktaro laipsnį turi, kitas tik kolegiją, bet abu panašiai mąsto, tiek tiek kad galimybes nevienodas turėjo, tai vis tiek gali puikiai sutarti.

Lietuvoje nėra išsivystę luomai, todėl nėra ženklios prarajos, tarp žmonių, kaip kituose vakarų Europos kraštuose. Taip, dabar Lietuvoje formuojasi, atsiranda užuomazgos, bet dar negreitai išryškės skirtumai. Gal pralobusių vaikai ir taps dvasinga ir išprususia visuomenės dalimis, bet ne dabar, ne jų tėvai.

Tiesą pasakius, nemanau, kad socialus sluoksnis ką pasako. Suirutės laikais tie sluoksniai maišosi. O dabartiniais laikais pinigai diktuoja madą. Nieko prieš neturiu, bet labai jau užstrigo, kai interviu metu Izolda Gudelis save priskyrė elitui. Aš tada nenoriu būti tokio elito tarpe, geriau jau būti pilka minia.

elitas ir protingas žmogus - didelis skirtumas. Lietuvoj greitai praturtėję iš tiesų dažniausiai būna labai prastai išauklėti. Jiems atrodo, kad jų pinigai leidžia elgtis bet kaip, kitus ne žmonėmis laikyti.
Iš tiesų kalbėdama labiau turėjau omeny užsienio šalių arba istoriškai pel ilgą tarpą išsilaikiusius socialinius sluoksnius. Lietuvoj iš tiesų ta praraja labai keista - lyg ir didelė, bet kartu ir maža. Skirtumai miesto-kaimo milžiniški, darbininkų-vadopvų atlygiai skiriasi kaip diena ir naktis, bet išsilavinimo (bendraja prasme), intelingentiškumo lygis persikloja per visus sluoksnius kone vienodai.