Tiems kaimo zmonems cia maziausia beda. Miescionys cia pratryde.
Dieve Dieve.Mano vaikystej kaime sitaip budavo nuolat. Atsikelia, nusikasa sniega zmones. Jau taip ispindeje visi dabar, stichine nelaime, mat. Plyta ant galvos ir be sniego kartais zmogui uzkrenta. Tik nieks stichine nelaime nevadina.
Nu tu, Sėlija, sėdi dabar kažkuriam aukšte ir vargo nematai. Ir šito snygio masto irgi nesuvoki, nes nematai.
Aš nieko panašaus nesu mačius nuo 97, kai iki sodybos miške taip ir neprivažiavom, teko traukti mus.
Kad iki parduotuvės nei nueit, nei nuvažiuot dabar tiems kaimo žmonėms. Sniego pripustyta tiek, kad neatsikas kelias dienas, o jei bobutė kokia vieniša, tai pasmerkta sėdėt, kol nutirps, jei kaimyno neturi.
Aš tai nevadinu stichine nelaime snygio, bet supliusavus su covidu, tai jau ne kas. Covidu sirgti baisiau bet kuriuo atveju.
Blogas metas ir tiek.
Nemirs is bado per kelias dienas nei bobute, nei diedukas.
Seli, tai bobutei reik atsinešt malkų, vandens pasisemt, gal kokias vištas palesint. Ar bent įsivaizduoji gyvenimą kaime?
Greituškė neprivažiuotų, jei nutiktų kas.
Seli, tai bobutei reik atsinešt malkų, vandens pasisemt, gal kokias vištas palesint. Ar bent įsivaizduoji gyvenimą kaime?
Greituškė neprivažiuotų, jei nutiktų kas.
Labai isivaizduoju, ir gyvenau, ir senelius vienkiemy turejau. Nubris ir padarys, ka reik.
Juokiausi iš savo šuns, o pati atsidūriau beveik tokioj situacijoj. Pasiėmiau tą savo ilgą strypą ir norėjau pasiekti stoglangį, nes užsnigo. Sniego gaudytuvai padarė spūstį ants stogo ir langas u-sidengė. Galvoju, palaisvinsiu kelią, kas nuslystų. Einu su to strypu, o sniego tiek, kad nesimato ribos tarp terasos krašto, ir žengiau žingsnį. Per sekundę atsidūriau pusny iki ausų, keturpėsčia, kapanojuos, remiuosi rankom instynktyviai, o rankos tai prasmenga iki pažastų. Voliojaus aš ten visaip, vos neapsiverkiau iš bejėgiškumo. Bet nieko, reikia ir tai patirt. 
Nu negerai toms bobutėms,bet žiema yra žiema. Bet aš irgi senelius kaime turėjau,tai kažkaip susitvarkydavo ir neatrodė jiems katastrofinė.nelaimė.iki mirties kaime du diedukai gyveno .Virš 80metų numirė.ir ne žiemą.🙂
Labai isivaizduoju, ir gyvenau, ir senelius vienkiemy turejau. Nubris ir padarys, ka reik.
Ne, o mes tai neturėjom atseit. Ir sniego nematėm, kiek būna. To sniego šįkart labai daug. Labai. Ir jis bjaurus, sunkus, nes drėgnas. Nepaimsi taip lengvai ir nepastumsi, jis sveria daugiau, nei tas purus ir lengvas.
Ginčijiesi, kad tik ginčytis. Mes vat atvažiavę iš Afrikos, ir tu mus turi apšviesti kaip ten būna su tuo sniegu.
Juokiausi iš savo šuns, o pati atsidūriau beveik tokioj situacijoj. Pasiėmiau tą savo ilgą strypą ir norėjau pasiekti stoglangį, nes užsnigo. Sniego gaudytuvai padarė spūstį ants stogo ir langas u-sidengė. Galvoju, palaisvinsiu kelią, kas nuslystų. Einu su to strypu, o sniego tiek, kad nesimato ribos tarp terasos krašto, ir žengiau žingsnį. Per sekundę atsidūriau pusny iki ausų, keturpėsčia, kapanojuos, remiuosi rankom instynktyviai, o rankos tai prasmenga iki pažastų. Voliojaus aš ten visaip, vos neapsiverkiau iš bejėgiškumo. Bet nieko, reikia ir tai patirt.
as kalnuose taip..ikritau i pusni iki klubu...vartaus visaip kaip, neatsistoju, dar kuprine sunki traukia atgal..ir ant sono apsiverciu, ir ant kito, niekaip nepavyksta atsistot Turejau gerai atrodyt besivartaliojanti pusny
Tai nieks nesigičyja(aš tai tikrai ne)
Bet tai žiema ir milijonai diedukų per amžius gyveno ir gyvena kaime.
Sniego labai daug, tiesa. Nepatogumai. Taip. Bet vadinti tai stichine nelaime ir galvoti, kad koks diedukas nenubris iki malkinės ar šulinio - tai jau tiesiog reikia visiško bambeklio sindromą turėti.
Tai nieks nesigičyja(aš tai tikrai ne)
Bet tai žiema ir milijonai diedukų per amžius gyveno ir gyvena kaime.
Nu tai gyvena. Tik jiems dabar yra daug sunkiau, nes tokio sniego seniai nebuvo. Ir greitoji nepravažiuotų, ir visa kita. O ne saulutė šviečia, sniegelis blizga, gražus žiemos peizažas, šluotelę bobutė pasiima ir apsišluoja iki vartelių sniegelį.
Mastą reikia įsivaizduot dabartinį, o ne sakyt, kad bet kas paims ir nusikas ir kad šimtą metų taip bočiai gyvena. Kad nieko tokio. Ypač, kai to sniego nesimato pajūryje.
