Nu jai asocijuojasi vieta ir kvapas su galbūt būsimu skausmu.
Mūsų anų laikų šunė irgi bijojo be proto. Ji kažkaip net važiuodama pro langą atpažindavo vietą ir imdavo žviegt. Iš auto nelipdavo, turėdavom dviese išnešt, o paskui prinešt iki durų, kaip kokį staliuką...O ten tai visokios operos arijos... Kartą pati atsistojus atsidarė durų rankeną (nes mokėjo laisvai), mums užsižiopsojus, tai buvo gaudynės nemirtingos..
Oj net nenoriu pagalvot, kas būtų, jei pabėgtų. Kartais net pagalvoju, gal segt ir antkaklį, ir petnešas ir kažkaip apjungt, jei kuris vienas neatlaikytų 🙄
O šiaip ko tik nebandėm, žaislai, skanėstai, net buvo pažįstama atvažiavus su savo buliuku palaikyt kompanijos, tipo gal žais ir užsimirš...nepadeda niekas.