Ką galvojate apie vaikų įvaikinimą?

tai kad mano supratimu šitie kursai bus privalomi - be jų nebus leidimo įsivaikinti. įdomu kaip bus mano mieste, kai jame per metus įsivaikinami 2 vaikai? lauks kol susirinks 10 pageidaujančių? reikalaus važinėti 150 km į Vilnių? tai kiek tas visas procesas užtruks?

sakai ne darbo metu? KIENO ne darbo? vieni dirbam iki 15-16, kiti iki 20 val?

Karusia, as gyvenu Vilniuje. Kas dedasi kituose miestuose, as nezinau. Daug pacios klausimu, bet atsakymo nera. Manau galetum paskambinti i savo miesto VTAT ir pasiteirauti. Man darbo laikas yra nuo 8 iki 17 val. Kursai dazniausiai prasideda 17 val.

Teisybes yra visuose argumentuose. Is vienos puses, kursu sistema galetu buti lankstesne. Zmones net sudetingiausias universitetu programas siais laikais gali baigti nelankydami paskaitu - svarbu perskaityti ir suzinoti tai, ko reikalaujama, ir atvkyti i tam tikrus egzaminus. Kodel gi cia negaletu buti organizuojama kas nors analogisko - perskaitai reikiama literatura, atvyksti i reikiamus pokalbius ar interviu (tegul ir uz pinigus, jeigu kitaip per brangiai kainuoja valstybei toks individualus darbas), kur gali patikrinti tiek tavo psichologini pasiruosima, tiek paklausineti ka mastai vienu ar kitu klausimu, tiek paziureti ar suzinojai tas zinias kurias priklauso suzinoti kursu metu. Na, variantu yra ivairiu. Nes tikrai juk zmoniu darbo grafikai yra labai ivairus, ir del vieno dirbancio vakarais nesitaikys visi like grupes nariai ir nedarys kursu rytais. O be to kursu mokytojai irgi duoda labai ribota laiko pasirinkima is ko tai grupei rinktis (musiskis pamenu sake, kad jo laikas visas suplanuotas ir visoje savaiteje galejo pasiulyti tik 2 variantus). Ir nereiktu kaltinti tu zmoniu, kad kaip priziures vaika, jei dabar negali iseiti is darbo - nes juk esant vaikui, tam tikrais atvejais bus galimi ir kiti sprendimai - pvz palikti vaika su seneliais, aukle ar darzelyje, tuo metu kai pats turi dirbti. O vat i kursus seneliu nenusiusi...
Tai va, o is kitos puses, tai man dabar net juokinga prisiminti tas savaites, kai tik viena karta per savaite reikdavo anksciau iseiti is darbo del kursu. Dabar to laiko reikia tiek daug daugiau viskam, kas susije su mazyliu, kad kursai (net ir sie pailginti su 100 valandu) atrodytu vieni niekai. O ir planuoti daznai ka nors gana sunku. Pvz. susiplanuoju kad nebaigtus degancius darbus padarysiu per nakti prie kompiuterio, o mazius suserga ar siaip nemiega, ir nieko tu jam nepaaiskinsi apie tai, kad man mirtinai reikia padirbeti, nes kitaip bus sakes.
Manyciau geriausias varaintas yra ieskoti kompromisu - tiek bandyti graziai kalbeti su VTAT, jei tikrai nesigauna pavyzdingai atlankyti kursu, bet svarbiausia kalbedami nesipiktinkite sistema, o tiesiog graziai paaiskinkite savo situacija ir pademonstruokite geriausius ketinimus. Tada ir jie ziures geranoriskiau, ir gal padarys kokiu isimciu. O is kitos puses ir darbe juk galima graziai pakalbeti su valdzia, ir paaiskinti, kad juk cia kalba eina apie viena is didziausiu jusu gyvenime ivykiu, ir kad paskui tas 100 valandu kompensuosite su kaupu, jei dabar jie ras galimybiu jums iseiti. Aisku gal ne 100 proc. darbu tas imanoma, bet tikiu kad daugumoje virsininkai zmoniski ir ypac jei patys turi vaiku, turetu suprasti ir surasti kaip isleisti tam 100 valandu...

laureta nepyk bet mano akimis, tu per daug sudetingai ziuri i gyvenima . gal but tu esi kokios nors srities (gal but psichologas ar panasiai) specialiste, bet bent as i ivaikinimo procedura taip giliai neziuriu. kai kils tam tikros porblemos tai tada taip, ieskosiu info ir patirties kitu iteviu/tevu toje srityje. o tuo tarpu dekoju Dievui jog mums yra tikimybe isivaikinti vaikeli - tai musu su vyru senas noras . priimsim tai kaip naturalu dalyka, nesureiksmindami ivykiu ir nesverdami sprendimu per CIA DEL TO JOG VAIKAS IVAIKINTAS prizme .

tikiu ir tikiuosi jog tavo postai yra vien iberimas realybes i busimus iteviu rupescius, susijusius su ivaikiu auklejimu , nes bent as juose izvelgiu kazkokia pesimizmo gaidele . tik neisizeisk ir jokiu budu nenoriu sukelti diskusijos (nes tam cia ne vieta ). cia tik mano nuomone perskaicius tavo postus



as kaip ir su keliomis cia pasisakusiomis SM pritariu nuomonei, jog turetu buti atskirta busimu iteviu ivertinimas nuo psichologines pagalbos/paskaitu. ir ta pagalba/paskaitos turetu buti suteikiama seimai patogiu metu arba tik tada kai seimai to reiketu

Na as taip nesureiksminau kursu lankymo. Nemanau, kad reiketu nesureiksminti ir kitiems. As kai lankiau, velavau visada. Kalbedavausi su psichologu, jis pakeldavo balsa pries mane (kartais), todel kad nevisada sutikdavau su jo nuomone pokalbio metu. O galop gavosi taip, kad atsisakiau pokalbio su juo. Paprasiau, kad parasytu ivertinima.I nformavau Ivaikinimo tarnyba ir VTAT. Padariau dvi klaidas, kad pasakiau, kad noriu padeti beglobiui vaikui ir jog zadu isvaziuoti i uzsieni. Veliau labai gailejausi. Bet mano uzsispyrimui, pralaukiau siek tiek laiko ir isivaikinau. Nes istatymas buvo mano puseje. Beje man teko lankyti dvejus kursus (vienus privalomus, kitus savanoriskus). Pastarieji patiko labiau. Kursai skirtingi. Prisitaikyti visur reikia.

Dėl pagalbos tik tada kai šeimai reikia. O ką daryti jeigu šeima nesupranta, kad reikia pagalbos ir nenori su tuo sutikti? Ką daryti, jei šeima vaiką augina taip kaip savo biologinį vaiką ir nesupranta, kad konkrečiai jų įvaikintas vaikas yra kitoks ir tam vaikui reikia kitokio požiūrio ir būtina pagalba?

Prieš įvaikinant negali net prognozuoti, kad taip gali nutikti. Tačiau kursai bent atkreiptų dėmesį, kad jei yra taip ir anaip, tai tada reikia ieškoti pagalbos, kažką keisti vaiko gyvenime, o ne vien ramiai laukti kol viskas susitvarkys.

Nekalbėsiu apie išskirtinius atvejus kai pagalba tikrai būtina ir jos labai reikia.

Nežinau ar pavyks išsakyti teisingai ką manau. Kartais aš galvoju, kad mes patys padarome tuos vaikus kitokiais, įžiūrime būtimumą pagalbai ten kur ji nebūtina, o užtenka tik normalaus požiūrio į situaciją, padarome juos vargšiukais, gailimės. Bet juk gerai pagalvojus neaišku kuris vaikas labiau nuskriaustas ar tas kurį paliko tėvai , ar tas kuris auga su tėvais , bet yra neįgalus, sakykim sėdi vežimėlyje.Kuriam didesnės pagalbos reikia. Dažniausiai neįgalūs nori, kad su jais eltųsi, kaip su sveikais, todėl manau ir palikti vaikai norėtų, kad į juos būtų žiūrima, kaip į normalius. Dažnai pastebiu, kad vos ne kiekvienas įvaikintas ar globojamas vaikas skubama vesti pas psichologus, juk savų taip greit nevedame, sakome ai išaugs, ai užėjo čia kokia audra, ai judrus, ko norėti, na vienu žodžiu pateisiname bet kokį elgesį, o va šituos jau vedame greit, lyg pripaišydami , kad jie kitokie.
Savo dukrą, kai pasiėmiau auginau taip kaip visus, nežinau ar klydau, bet rezultatas geras. Ji normalus vaikas. Visada laikiausi nuostatos, kad ji nedaro nieko keistesnio negu kiti jos amžiaus vaikai. Pavyzdžiui mano pažystamų tokio pačio amžiaus vaikai didesnių nesamonių mano galva darydavo, negu manoji. Kažką paderinau, kažką nuleidau, kažką griežčiau ėmiau, bet sakykim auklėtoja sako, nu jos sunkus charakteris, sakau mano sūnaus irgi sunkus, ir tai tiesa. Lipdavo ant svetimų žmonių, pasisodinau ir atskaičiau griežtą moralą, negalima lipti, lysti , bučiuoti svetimų žmonių, tai negražu, taip daryti neleidžiu, darysi supyksiu. Nelenda. Ir taip visada, nežiūrėjau į ją kaip į kokią išskirtinę, globojamą, gal tik pirmus mėnesius truputį nuolaidžiau auklėjau, norėjau, kad prisitaikytų, o dabar jai tie patys standartai, kaip ir kitiems. Vaikai ypač maži , linkę prisitaikyti greitai, kokybiškai. žinau ko jiems labai reikia ,tai didelės besalygiškos meilės, teisingo požiūrio ir reiklumo.

Dar[COLOR=blue], tu šaunuolė: teisingai mąstai ir teisingai elgiesi... O kursai nepadės. Juk vaikai, nors ir turi tų pačių problemų, bet iš esmės visi skirtingi. Kai jau motiniška intuicija nepadeda, SU KONKREČIU VAIKU IR KONKREČIA JO PROBLEMA gal ir verta kreiptis į psichologą ... O šiaip, sutinku, tai normalūs vaikai ir jiems reikia NORMALAUS mūsų ir aplinkinių dėmesio...bei tinkamo auklėjimo . O kai kurias "geras" tetas taip papurtyčiau už tą "gailestį" ir "begalinį gerumo demonstravimą"

nesutinku visiskai kad ivaikintui vaikui reikia kitokio poziurio . jis toks pat vaikas kaip ir kiti vaikai. kodel jus taip "giliai ir sudetingai" ziurite i tai . nesakau kad reikia ziureti pro pirstus ir uzsimerkti i iskilusias problemas, bet nereikia is karto lipdyti etikete kad tai del to jog vaikelis ivaikintas : . juk biologiniai vaikai gali kresti tokius pacius pokstus ir kelti tokias pat problemas



na va Dar parase mano mintis , nemoku taip issamiai ir nuosekliai parasyti

sutinku su tavim Dar visu 120%

Mūsų atveju tikrai buvo kelios problemos kurios buvo susijusios su įvaikinimu ir kokių niekada neesu girdėjusi, kad būtų su biologiniais vaikas. Pavyzdžiui, kai man teko išvažiuoti trims dienoms, vaikas badavo, nes jokio maisto neimdavo iš kitų žmonių rankų).

Sesuo, kuri tais laikais gyveno kartu, ir yra gydytoja, susiėmė už galvos ir sakė: dar neesu mačius, kad tokiame mažame amžiuje (1 metai ir 4 mėn.) vaikas gebėtų padaryti tokį sprendimą (dažniausiai nugali instinktyvus noras maitintis) ir atsisakyti maisto kelias paras.

O kursuose (į kuriuos nuėjau kai vaikui buvo gal du metai) buvo iš karto paaiškinta kokie gali būti vaiko adaptavimosi sunkumai ir kaip tais atvejais elgtis ir kada tai baigsis. Pasirodo, mūsų atveju nieko egzotiško nebuvo, tiesiog reikėjo žinoti. Ir visai nereikėjo jokio psichologo, o tiesiog elementarių žinių, kurių neturėjau. Taigi man asmeniškai kursai prieš įvaikinimą arba iškart kai vaikas atsirado namuose būtų labai padėję.

Manau, kad labai priklauso nuo to kokio amžiaus įsvaikini. Jei įsivaikini visiškai kūdikėlį, tai greičiausia jokio spec. požiūrio ir nereikia.

Jei vaikas didesnis, tai būna adaptavimosi periodas šeimoje per kurį kartais susiduriama su kitokiais vaiko poreikiais (kaip maniškės - buvo spec. poreikis, kad ją maitintų tik mama ir iš esmės padariau klaidą išvažiuodama). Ir tai nebuvo kaprizas, o vaikas dar formavo savo santykius su nauja mama. Ir dukros poreikis buvo teisėtas. Vaikas dar jautėsi labai nesaugus ir kovojo už teisę turėti mamą. Tėčio (tuo konkrečiu periodu), vaikui visiškai nereikėjo.

Jei augindama biologinį vaiką mamą esant būtinam reikalui išvažiuoja trims dienoms ir vaikas lieka su tėčiu, tai nematau jokios tragedijos. O mano konkrečiu atveju vaikui tai buvo tragedija. Va ir atsiranda skirtumas.

O apskritai iškėliau klausimą todėl, kad pastaruosius tris mėnesius susiduriu su šia problema iš darbinės pusės (vaiko tėvai nesuvokia to, kad vaikas gali turėti tokių poreikių, kokių analogiškame amžiuje biologiniai vaikai nelabai turi).

gal but Ute as neteisingai issireiskiau, bet kaip minejau labai sunku isdestyti mintis man
kai iskyla tokios ir panasios problemos kaip jums kad buvo tai zinoma jog reikia ieskoti info ir patarimu profesionalu kaip elgtis, bet as nekalbejau apie TOKIUS krastutinius dalykus ivaikiu elgesyje, kai vaikui jau vos negresia pavojus sveikatai ir gyvebei.

yra atveju kai beprotiskai daug valgo ivaikiai iki apsivemimo ir valgo viska is eiles, tikra ta zodzio prasme sluoja viska kas pasitaiko kelyje, net ir akmenukus rastus kieme ar kazkieno ismesta kramtomaja guma . ir tikrai reikai imtis priemoniu ir padeti vaikui.

bet pasikartosiu jog as nesneku apie TOKIUS elgesio nukrypimus kaip kad jusu. tarkim zinau seima kuri isivaikino mergyte ir kuri ne per zingsni nepaleido savo mamytes. musu biologinis vaikas yra toks pat - bunant tarp nepazystamu zmoniu laikosi isikibes manes (dabar padetis gereja). taip kad su panasiomis problemos susiduriam ir mamos augindamos biologinius vaikus ir augindamos ivaikius