Ką galvojate apie vaikų įvaikinimą?

Dabar bandau sau atsakyti, ar mūsų situacija buvo kraštutinė ar ne. Niekada nelaikiau jos tokia. Kai kalbėjau per kursus su psichologe, tai buvo įvardinta, kad tai visiškai normalus adaptacinis periodas, nereikalaujantis jokios specialistų pagalbos ir pan. (tik žinių).

Apskritai reiktų užduoti klausimą, o kiek tokių neįprastų (nenoriu sakyti kraštutinių atvejų pasitaiko bent jau pirmais metais, kai įvaikinimas metų ar vyresnis vaikas. Skaitant man susidarė įspūdis, kad tikrai nemažai. Nežinau kiek jis teisingas.

Skarota Egle, neteisingai. Šiuo atveju nereikia imtis jokių priemonių (na, nebent pasistengti, kad namuose nebūtų pernelyg daug saldumynų) - tai tik vienas iš vaiko adaptacijos būdų. Baigsis adaptacija - praeis ir besaikis valgymas (tiesa, kai kuriems vaikams adaptacija gali užsitęsti ir porą metų). Kursuose daug dėmesio skiriama vaiko adaptacijai (nes tai labai svarbu) ir ką reikia, o ko nereikia daryti.

Kaip suprantu, tu gyveni Airijoje, todėl anglų kalbą moki. Yra labai daug įvairių knygučių apie įvaikinimą anglų kalbą (jie patirtį tikrai nemenką turi, todėl kodėl gi mums nepasimokyti iš jų klaidų ir laimėjimų), man tai tikrai padėjo. Taip pat labai padėjo dalyvavimai įvairiuose anglakalbiuose forumuose (o juos suradau atsitiktinai - kai grįžusi iš kursų puldavau internete ieškoti medžiagos kuriuo nors kursuose aptarinėtu klausimu, kadangi man norėdavosi dar daugiau apie tai sužinoti) - pabandyk juos paskaitinėti, tikrai labai naudinga. Jei įvaikinimui nebūčiau ruošusi (aš į tai žiūrėjau tikrai labai atsakingai), kai kurie mano vaiko poelgiai adaptacijos metu mane būtų rimtai išgąsdinę - tikrai būčiau pagalvojusi, kad jai ne visi namie. Ir būčiau pridariusi rimtų klaidų.

Darbe neretai tenka susidurti su amerikiečiais, įsivaikinančiais Lietuvoje. Ir kiekvieną kartą žaviuosi tuo, kaip jie būna pasiruošę tam, net jei ir turi savo biologinių vaikų. Požiūris, kad įvaikintus vaikus reikia tiesiog mylėti ir auginti kaip savo biologinius vaikus, JAV vyravo kažkur 1960-1970 metais, ir būten dėl tokio požiūrio buvo daug nesėkmingų įvaikinimų. Tai ne mano nuomonė, aš tą skaičiau knygoje, kurią parašė psichologė, pati buvusi įvaikinta, o vėliau įsivaikinusi kelis vaikus.

Ute, vaiko tėvai nesuvokia to, kad vaikas gali turėti tokių poreikių, kokių analogiškame amžiuje biologiniai vaikai nelabai turi). Su sia nuomone sutinku. Taciau negaleciau sakyti, kad kiekvienas vaikas yra toks pat. Jie yra skirtingi. As lankiau kursus po ivaikinimo tik del ziniu. Pas psichologa einu, nes manau kad yra problema. Ir nemanau, kad reiketu gedytis siu specialistu. As sakiau kad auginu ivaikinta mergaite kaip savo dukra, bet beda tame, kad ji yra kitokia. As jos nesistengiu pakeisti, bet jai padeti noriu, nes itariu kad turiu vidiniu problemu. Nes kaip beskaudu bebutu, ji neturejo mamos 3 metus ir tie metai buvo nuo kudikystes.
Ivaikinus, globojant ar turint biolgonius vaikus vien ju myleti nepakanka. Sotus meile nebusi.
Nes jeigu vienas izvelgia vaike nedidele problema, tai kitam tai gali sukelti juoka arba didele problema.
Mano ivaikinta mergaite labai daug valgo, net nezinau ar tai gerai ar blogai. Niekur apie tai negirdejau. Manau velgi stoka ziniu. Bet tai nenormalu (as taip manau), kad tiek daug valgo.

Necituosiu jusu postu, nes atrasau i kelis is karto. Taigi, nezinau ar butent kursai suteiks daug informacijos (tai labai priklauso nuo ju kokybes, kuria bent jau as buvau truputi nusivylusi, bet gal dabar kai pailgejo trukme, jie darosi vis informatyvesni), bet informacijos tikrai reikia. Labai geranoriskai siulyciau visoms toms, kurios yra 100 proc isitikine, kad jos nereikia zinoti is anksto, paskaityti kokios rimtesnes literaturos sia tema. Tai nereiskia, kad i vaikus ziuresime kaip i "nenormalius" ar "kitokius". Jokiu budu nevartociau tokiu terminu, ir netgi daugeliu atveju gerai pagalvociau pries vartodama zodi "problema". Informacija reikalinga tam, kad geriau suprasti specifinius ivaikintu vaiku poreikius. Ir ne tik adaptacijos laikotarpiu, kuris galbut tikrai daugeliu atveju gali praeiti ir labai sklandziai, ypac jei vaikas maziukas. Bet augdami ar paauglysteje, bandydami suprasti, kas jie yra, visi sie vaikai tures kitokiu klausimu ir poreikiu nei biologiniai vaikai. Kartais butent net labai mylintys tevai del informacijos stokos siame etape pridaro klaidu, o vaikai glai net nueiti klystkeliais. Ne del blogo auklejimo ir ne del taip visada kaltinamu genu. O vien del to, kad nerado tinkamo giluminio atskaymo i klausima "kas as esu", vien del to, kad tevai nezinojo, kaip geriau elgtis ivairiose tarsi nezymiose situacijose. Kaip pvz. kad gal nepagalvojo, kad gimtadienis siems vaikams reiskia kai ka kita, nei biologiniams vaikams. Nors jie gal to neparodys ir niekada nepasakys pirmi...
Ir dar - sio zinojimo, sios informacijos jokiu budu nereikia painioti su gailesciu !!!! Prie ko cia jis? Man rodos atvirksciai, daugiau informacijos kaip tik pades isvengti gailescio - nes nezinodami kodel pvz. vaikas liudi, galetume viso labo jo gaileti, galvoti kad tai kazkas isskirtinio arba ieskoti sprendimo bandymo budu, o suprasdami to liudesio saknis, turesime daugiau sansu rasti geriausius atsakymus.




Papildyta:


Laureta, kai rasiau, kad ivaikintiems vaikams netaikyciau temrino "kitokie" turejau omenyje juos kaip vaiku grupe, t.y. kad ne vaikus vadinciau "kitokiais", o tam tikrus ju poreikius.
O del to, kad tu parasei, kad tavo mergyte kitokia, tai aisku atskiru vaiku atveju daug tevu (tame tarpe ir biologiniu) gali panaudoti tokius terminus. As savo ivaikintam suneliui irgi ji taikau, bet ne todel, kad jis ivaikintas, o del to, kad vien savo prigimtiniu judrumu zymiai issiskiria is bet kurios vaiku grupes, kurioje pasitaiko buti

aciu sirdingai visoms pasisakiusioms mamoms . visu pasisakiusiuju nuomone man labai svarbi ir idomi

Aš nesakau, kad nereikia informacijos, žinių. Reikia žinoti, bet nereikia taip visko pagilinti. Beje skaičiau tai , kad vaikas valgo daug iki to laiko kol baigiasi jo prisitaikymo periodas, arba kai jis pasisotina meile ir jaučiasi saugus. Taigi jei metus ar du vaikas vistiek nesveikai kemša reikėtų pagalvoti ar jūs tikrai viską gerai darote, ar vaikui gera pas jus, na tiesiog įvertinti savo elgesį savikritiškai. Aš dažnai taip darau, pagalvoju ar tikrai elgiuosi gerai. Ir maniškė kimšo iš pradžių viską, tačiau tas periodas praėjo per maždaug 4 mėn.Dabar ją laikyčiau nevalgia, nes kartais tenka pasibarti, kad valgytų.
UTE, nebūtinai tas tavo dukrytės badavimas buvo dėl to kad įvaikinta, žinok kiek visko būna su biologiniais vaikais , kai būna pripratę prie mamų, jie nelieka net su tėčiais, verkia ištisas dienas, neklauso, nevalgo. Gal tavo mergaitė būtent dėl to nevalgė, kad tavęs nebuvo, bet man tai normalus požiūris jos, kiti vaikai ir sisioti pradeda į kelnias, žinau kad kiti apsivemia, jei mama pav. darželyje palieka, kalbu apie biologinius vaikus.Beje tu pati nematei kaip nevalgė tavo dukrytė, o kiti linkę perdėti. Taip kad niekas nestebina. Bet tu geriau žinai savo situaciją, aš tik pažiūrėjau objektyviai, pav. mano sūnus kai nuvedžiau į darželį nieko nevalgė darželio, turėjau nešti jogurtus, paskui nustojau, sakau ir nevalgyk, ir stebuklingai valgyt pradėjo.
Aš domėjausi kaip gali būti, kaip elgsis vaikas, kas dažniausiai būna, bet man tai nesukelia kokių nors asociacijų, kad va globojama, todėl taip elgiasi. Nu ir tegul elgiasi, jei tai nehigieniška, nesaugu, nemandagu, keista, nepriimtina, pasisodinu ir pasakau, kad nenoriu kad taip darytų, kad negražu, kad nesaugu, nemandagu ir t.t Kartais tenka kartoti ir kartoti, bet savo biologiniam taip pat kartoju ir kartoju Dabar mes jau praktiškai neturim problemų, arba aš jų nematau, man ji normalus vaikas.

Šiaip tai pritariu kursų idėjai iš esmės.
Teko dirbti mokykloje. Yra toks terminas - "spec. poreikių vaikai". nebūtinai tai protinis atsilikimas. Specialistai žino, kad panašios traumos sukelia daugmaž panašius padarinius ir kaip lengviau tuos padarinius nugalėti, perversti į teigiamą pusę. Visas pedagoginės psichologijos mokslas tuo paremtas... Jei yra susitemintos žinios, kodėl jomis nepasinaudojus, kam išradinėti dviratį iš naujo?
Mane labiau neramina tų kursų priverstinumas ir tia, kad vistik Lietuvoje tikrų specialistų šia tema praktiškai nėra. Kalbėjau su pažįstama psichologe, klausiau kas mūsų mieste (apskrities centras) užsiiminėja tokia problema - atsakymas - nėra. Iš psichologų niekas neužsiminėja. Tai kas skaitys paskaitas? VTAT kursus praėję žmonės, kurie praktiškai nėra specialistai nei pedagogikos, nei psichologijos?

Nežinau, manau spec. poreikiai tai tikrai kas kita negu eilinės įvaikintų ar globojamų vaikų prisitaikymo problemos, nevadinčiau jų spec. poreikiais.

spec. poreikis - būti labai arti globojančio asmens, justi didesnį saugumą nei biologiniai, niekada nepalikti vaikai. tiesiog taip pavadinau.

Skarota Egle, puikiai nusprendėte, tikiuos ir man ateis laikas, kai galėsiu įsivaikinti

Mums kursus vedė psichologas, taip pat dalyvavo socialiniai darbuotojai, kviestiniai svečiai (pvz., iš genetikos centro).

Pippi, man labai gaila, bet aš nemoku anglų kalbos taip gerai, kad galėčiau bendrauti forumuose anglų kalba, bet tavo postas mane labai sudomino. Ar galėtumei papasakoti plačiau.


O tuose kursuose, kur mes vaikštome, tai grupėjė kartu yra ir žmonių kurie ims vaikučius globoti, ir kurie vaikinsis. Dėmesys jiems visiems yra vienodas.