Ką galvojate apie vaikų įvaikinimą?

Na va ir aš galiu pasidžiaugti, Vilnius sutiko priimti dokumentus ir VTAT įvertinimą šeis metais. Taigi nereiks laukti kone metų laiko, kol bus atliktas įvertinimas

As planuoju isivaikinti vaikiuka,kai paauginsiu savaji..kazkaip jauciu,kad man to labai reikia,pasidalinti meile su nuskriaustu vaikeliu

Zaika 2 geros naujienos

Sekmes! Isivaizduoju, kad labai nekantru butu buve taip ilgai laukti...

aciukas

butinai ateis toks laikas
Papildyta:


super naujienos

O ką tu norėtumsužinoti?

Jei nemoki angliškai - tai gal rusiškai moki? Čia kažkur berods Tuoj buvo įdėjusi nuorodą į rusišką forumą, aš patikrinau - ir man patiko. Gal ir tau patiks? Kartoju nuoroda: http://www.7ya.ru/conf/conf-Adopt.aspx

Esame įvaikinę jau daugiau kaip 10 metų, dar turime ir globos patirtį. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad įvaikinimui toli gražu neužtenka gerų norų padėti vaikui ar turėti vaiką. Manau, kad įvaikinti gali toli gražu ne visi norintys tai padaryti. Prie vieno svarbiausių dalykų priskirčiau vidinę būsimų tėvų savybę nevertinti vaiko kaip "kitokio", gebėjimą mylėti vaiką tokį, koks jis yra, nesvarstant ir nelyginant jo su kitais. Aš nekalbu apie tai, kad genai nėra svarbūs. Tarkim, aš pati iš karto jaučiu, kaip žmogus žvelgia į situaciją dėl to, kad mano sūnus nėra biologinis. Tai sužinojusi viena bendradarbė apsiverkė sakydama man, kokie mes geri žmonės... Kiek mes gero vaikams padarėme... O aš sakau - nei mes geri, nei ką. Mes paprasti žmonės, mums gera dviese, kodėl negali būti gera dar su kažkuo ar kažkam su mumis? Tai yra noras dalintis, duoti, o tik po to - galbūt - paimti. Galbūt sakau todėl, kad reikia suvokti, kad šie vaikai, kaip ir biologiniai, tikrai dažniausia nebūna dėkingi, kaip kartais tikisi ir mąsto aplinkiniai žmonės. Mes su vyru neturime biologinių vaikų, tačiau, kad ir kaip keista, nuo pat santuokos pradžios galvojome apie įvaikinimą dar nežinodami, kad nesusilauksime savo. Įvaikinimo idėja gyveno mumyse - pirmiausia - manyje. Aš nesu ideali mama, ir baru, ir reikalavimus keliu nemažus, bet niekada mudu su vyru neturėjome savyje minties, kad vaikas kažkaip elgiasi ar, kad mes kažko negalime suprasti, nes jo genai yra mums "nepažystami". Dukters tėvus pažinojome, tačiau tai neturėjo jokios įtakos vertinant jos elgesį. Aš kalbu apie vidines žmogaus savybes. Pojūtį, kuris yra kažkur viduje. Toleranciją. Bet vidinę. Nežinau, kaip tai aptikti savyje iš anksto, nepadarius klaidos... Iš tiesų, reikia suprasti, kad vaikas gali vogti, neklausyti, kalbėti baisius dalykus, bet jis vis vien ir bus TAVO VAIKAS. IR TAŠKAS. Kaip ir pagimdytas. Juk biologinį vaiką žmogus priima kaip neišvengiamybę, o su įvaikintu vaiku dažnai yra kitaip... Ir kuo vyresnis, tuo labiau pažeistas ateina į šeimą. Tą irgi reikia įvertinti. Aš galiu palyginti. Mano vienas vaikas į šeimą atėjo būdamas 3 metų, o kitas visai kūdikėlis. Ir tikrai, patirtis, įgyta iki 3 metų, veikė vaiką labai stipriai. Paaugę vaikai visada yra pažeisti. O ir kūdikiai taip pat. Tačiau, jei negaili savęs, nevertini vaiko savyje - vaikas tai jaučia. Kažkodėl man atrodo, kad ta vidinė būsena yra sėkmingo įvaikinimo garantas. Man kartą kita kolegė sako: "bet tau tai turi būti labai sunku!... Juk mums kai vaikas prikiaulina, tai galvoji: ai, kaip tėvas arba kaip aš!!" Man net akys iš nuostabos iššoko. Sakau: NE! Nejaugi kai vaikas prikiaulina, imi galvoti apie genus??? Na, vaikas pasielgė negerai, įskaudino, privirė košės... Na, gal galvoji: "nu aš jam..." bet ne tai, kad jo genai kiti... Ir gailėti jokių vaikų nereikia.

Kitas dalykas yra tai, kad įvaikintiems vaikams reikia padėti dėl to, kad jie jau yra pažeisti nemeilės, išdavystės. Išduoti motinos.. Meilės jiems reikia daug daugiau, nei biologiniams, nepatyrusiems išdavystės. Ir glausti reikia daug daugiau. Kuo didesnis – tuo daugiau. Nes tuo mažiau jis tiki, kad gali būti mylimas. Labai subtilus dalykas yra laviravimas, jei įvaikintas vaikas reikalauja daug daugiau dėmesio. Nes tada nuskriaustas jaučiasi kitas... Bet tai juk tie patys dalykai kaip ir šeimose, kuriuose nėra nebiologinių vaikų...

Bet vaikų nereikia gailėti. Gailestis iš tiesų nieko gera neduoda. Begalinis gėris yra meilė. Dar pagalba. Gailestį vaikai po to labai gerai išmoksta išnaudoti. Jaučiasi išskirtiniai. Manipuliuoja. Kai mano vaikai bandydavo skųstis, bandydavo kelti gailestį, aš stengdavausi išskirti pozityvius dalykus. Sakydavau: „bet kiek tu daug turi! Nesijausk nuskriaustas, tau tiesiog nepasisekė!“ Kam jų gailėti? Juk tiek biologiniai, tiek globojami, tiek įvaikinti vaikai turi namus, tėvus, meilę, rūpestį. Dažnai seseris ir brolius, kitus artimuosius. Turi kojas, rankas - juk svarbiausia - sveikata. Netgi kai žmogaus labai prasta sveikata, jis turi kažką tokio, ko neturi kiti. Kažką gero, išskiriančio jį iš kitų. Visi mes esam kitokie. Vieni mėlynakiai, kiti rudaakiai. Labai gerai su vaikais veikia toks pavyzdys, kad ir tėtis su mama nėra biologiniai giminės. Tačiau myli vienas kitą. Pas mus puikiausiai veikia minėti dalykai, sūnus labai gerai mokosi ir visada nori būti geriausias. Jis visai nesiekia būti toks, kaip kiti... Jam jokios temos apie įvaikinimą nėra labai įdomios, nes niekas nuo jo nėra slepiama. O problemų būna kaip ir pas visus. O dukra visada žinojo kas jos tėvai. Su ja daug kas buvo kitaip. Bet tai nereiškia, kad blogiau arba geriau. Tiesiog kitaip.

Ačiū

Nesenai kalbejau su VTAT tai sakė , kad Klaipėdos rajone šeis metais nebuvo nei vieno įvaikinamo vaiko iki 1 metu.
O man taip norisi mažiuko, na nežinau parašiau iki 1,5 metų. gal man kas nors gali pasakyti kaip taip gaunasi. Nes intrenete skaičiau kad ne taip jau retai pasitaiko maži vaikai.

O tu visoje Lietuvoje ieškok, neapsiribok vienu rajonu, beje įvaikinti galima iš visos Lietuvos. Aš globoju iš kito rajono.

Bet tai turi daryti ne ji pati ją turi informuoti, kad yra vaikas, kurį galima įvaikinti .Juk ta sistema yra vieninga. Mano kolegė parsivežė iš kito Lietuvos pakraščio...
Gal reikia intensyviau judinti VTAT?

Aš tik dabar visus doumentus sutvarkiau ir dar nepastayta į įvaikinimo eilę. Tai bus padaryta per 2-3 svaites. Vat ir mastau, kaip taip gaunasi.
Aišku jeigu norėčiau globoti tai kogero lengviau būtų, bet rizikuoti nenoriu (o jei kas atims vaikelį ar motina atsipeikės , visko gi gyvenime būna.)