Ką galvojate apie vaikų įvaikinimą?

Šiandien nusimuilinau ankščiau iš darbo ir nuvažiavau pas mažylę. žinot keista bet vaiko nepažinau aš vos neleptelėjau gal vaikus sumaišėte ,bet paskui kai neptikliai paėmiau vaiką ant rankų supratau kad ji mane pažino . Tai neliko nieko kito kaip tik patikėti kad tai tas pats vaikas.
Pasirodo mažylė ir šypsosi ir guguoja ir krykštauja ir aplamai kažkur dingo ta baisi geležinė kaukė, visiškas sustingimas ir apatija . šiandien man atrodė ji visai normalus vaikas ir atsistebėti negalėjau kodėl ji vakar tokia buvo.
Pasirodo ir išvaizda jos visai normali ,na ir aplamai šiandien savo jausmus galiu jau įvardinti: šiluma ,ramybė ir keistas tikrumo jausmas. Šiandien aš žinau, kad sugebėsiu įsileisti tą vaiką į savo širdį.
Jausmai yra labai keistas dalykas pvz išvažiuoju aš į kelinę ir tuo metu atrodo kad taip ir turi būti ,atrodo kur ta euforija kurią tikėjaisi pajusti , parvažiuoju namo ir tada suprantu kad tuo metu kai ilsėjausi buvau laimingiausiu žmogum pasaulyje.
Rytoj vėl važiuosiu pas mažyle tik jau su vyru.
Papildyta:
Dėl globos aš kategoriškai prieš. Šitaip tikrai nerizikuosiu.

ZAIKA2, paminejai, kad vyrui patiko triuksminga mergyte, o ne ta kuria pasiule. Man buvo nutike lygiai taip pat. Viena baltaplauke mergyte rodydavo toki dideli demesi, kad net pamaniau, kad jos noreciau. O ta kuri buvo man pasiulyta, i mane nereaguodavo. Ir tai man buvo misle... iki tol kol ivaikinusi mergaite nuejau dar karta pasiklausyti ivaikintoju kursu pas Nomeda. Jus net neisivaizduojate kiek daug suzinojau. Vaikutis, kuris yra lankomas vaiku namuose nebega pas kiekviena pazistama, nera sugadintas (niekaip negaliu prisiminti to zodzio). Tas vaikutis, kuris taip lengvai bndrauja su kiekvienu atejusiu, jau yra sugadintas. As pabandysiu pasiteirauti tos pacios psichologes apie tai ir parasysiu.
Tai manau ZAIKA2 yra normalu. Apie savo atveji as irgi aprasinejau. Viena sio forumo mamyte pasake (ir jai esu labai labai dekinga), kad nebijociau, kad mergaite taip lengvai neina pas mane, nes ji jaucia tikruma.
O kad jokiu jausmu nejautei pirma karta, man buvo lygiai taip pat. Tik neisdrisau to pasakyti siame forume, galejau buti nesuprasta (juk ir taip esu teisiama uz atviruma). Ir dabar kai paskaiciau tavo pasisakyma, manau kad su vyru isivaikinsite sia mergyte.
Ivaikinimas nera lygus globai. Globa galite tureti ir nuolatine, taciau persigalvojus biologinei motinai, ji turi visas teises susigrazinti savo ismetytus vaikus, ir net po 10 ar 15 metu. Ir niekas jums, kaip globejams, nepades. As irgi is pradziu norejau pagloboti, o paskui isivaikinti. Suzinojau, kad jeigu dokumentai bus nesutvarkyti, niekaip negalesiu. Isivaikinau ir gyvenu ramiai.

Aš vakar nesupratau kad ji tiesiog nenori bendrauti ar bijo, tiesiog jos buvo toks veidukas kad pamaniau vaje ar nebus jei su psichika prastai .

Daug galvojau apie ivaikinima, na ne konkreciai, noreciau as isivaikinti, ar galeciau, ar pamilciau, o is esmes. Kokius savo poreikius patenkinciau, kokius vaiko, kaip suprasti kad vaikui to reikia. Kas is tikruju slypi po noru isivaikinti. Siaip gyvenime tikrai nieko neatsitinka siaip sau, del to klaidos turbut cia padaryti neimanoma. Nebent gauti pamoka. Skaiciau vieno psichologo knyga. Jis grieztai pries ivaikinima. Globa - taip. Jo nuomone, jei vaikas ir turi siame pasaulyje teise i kazka, tai teise i savo tevus, nesvarbu kokie jie bebutu. Ir kad niekam nera suteikta teise isplesti vaika is jo seimos , is jo gimines, atimti jo pavarde. Galima globoti, bet pakeisti tevus neimanoma.

O aš manau kitaip, aš nežadu niekieno mamos pakeisti aš tiesiog būsiu tos mergytės mama.
Manes draugė paklausė ar tu galėsi mylėti svetimą vaiką. aš jai pasakiau aš nesiruošiu mylėti svetimą vaiką ir juo rūpitis aš mylėsiu ir rūpinsiuosi savo vaiku.
Skaičiau tą staipsnį ir manau kad tai labiau tinka vyresniems vaikams, vaikams su buvusios šeimos atmintimi.
Niekas gyvenime nesdaro šeip sau, aš lankaiu Silvos metodo paskaitas (tai norų užsakymo metodika) aš įėjusi į tam tikrą būseną konkrečiai apibudinau ko aš noriu ir nusakiau terminą kada noriu kad tai įvyktų. Kuo smulkiau nurodai ko nori ir jei dar turi lakią vaizduotę turi įsisvaizduoti tą objektą , tuo greičiau ir gauuni tą savo norimą objektą.
Ką jūs galvojete nueinu į VTAT iš pradžių man pasako kitos mergytės gimino datą ir vardą ir aš žinau kad tai ne tas vaikas kurio laukiu, poto man pasiūlė tą vaikutį ir iškarto aš prisiminiau kokio vaikučio aš užsisakiau pas "kažką iš aukščiau" ir supratau kad tai turėtu būti tas vaikas. Bet kiekvieną kartą kai išspildo mano prašomas noras aš tuo stebiuosi na ir galvoju gal tai sutapimas.
Žinokite norai išsipildo pačiu netikėčiausiu būdu, bet tuo pačiu ir tai ko mes bijome yra mūsų norai, taip kad mielos mamytės stenkitės nebijoti dėl savo vaikučių ir jokiu būdu nepiešti smulkiai jums baisaus paveiksl"pvz vaikas užauges mus paliks nes mes ne tėvai". taip pačios užduodame programą negatyvią programą kuri paskui veikia ir mes to tada jau nesustabdysime.
Todėl aš ir sakau kad tai bus mano vaikutis kuris priklausys mano šeimai, kurį visi labai mylės ir kuris labai mylės mus. Ant savo kailio esu išmėginusi kaip veikia negatyvios ir pozityvios minčių programos ir todėl sakau kad jei vaiką priskirsite pačios kitai šeimai tai jis jei ir priklausys kitai o ne jūsų šeimai. o poto pačios stebėsitės kodėl vaikas ilgisi niekad nemtyto žmogaus arba kodėl vaikas daro tai ko labiausiai bijojote. suprantu kad baimių atsisakyti sunku bet būtina. artėja Kalėdos ir aš noriu jums visosms palinkėti tik pozityvių minčių, minčių kurios kurtų gėrį ir šveisią jūsų vaikučių ateitį.

Silvos metodo seminare buvau tris kartus Ir nekalbejau as apie joki straipsni , na ta prasme as neskaiciau straipsnio, skaiciau Bert Helinger knygas, bei buvau seminaruose pagal jo metodika. Idomiausia kad informacija apie priklausyma giminei mes gauname is bendro informacijos lauko, tai lyg yra musu kraujyje. Papasakosiu viena istorija, per psichoterapijos seansa, vienos moters psichologas paklause ar tikrai jos tevas yra jos tevas, kazkodel visa situacija rode kad yra ne taip. Moteris patikino kad tikrai, kadangi ji labai panasi i savo teva. Paskui ji kazkaip sugalvojo paklausti savo mamos, ir paaiskejo kad jos tevas yra tevo brolis. Is ten ir panasumas.
Bet as ne apie tai. Tiesiog pasakiau dar viena nuomone, kuri priverte susimastyti ir atsistoti i to palikto vaiko puse. Isileisti ji i savo sirdi su visa jo patirtim ir praeitim, su jo tevais ir saknimis, su viskuo ka jis turi siame pasaulyje. Juk tai yra jo gyvenimas.

Nereikia gyventi praeitimi. Ir vaikas nori tureti tik ateiti, o ne praeiti. Praeities niekaip neistrinsi, kaip benoretu bet kas. Auksiniai zodziai pasakyti (as juos pabraukiau).
Mes vaiku neisplesiame is kitu seimu. Kitos seimos pacios atplesia vaikus nuo saves. Ismestuju dalia yra ne kokia. Kadangi istatymai leidzia, tai mes ismestuosius pasiimame, o tevai teismuose nepriestarauja, kad butu ivaikinti. Juk tevu valdzios apribojimas neterminuotai daug ka reiskia.
Juk mums nereikalingus daiktus i siukslyna ismetame, o kai kam jie buna visiskai naudingi ir jie juos is ten pasiima. Tas pats su vaikais. Jei tevai pagimde vaika ir numete, tai as nuvaziavau ir pasiemiau. Jiems buvo nereikalingas, o man net labai reikalingas. Ir pasakykite, jog as neteisi?
Ka gali duoti mama (imote) vaikui? Tik ateiti. Ka gali duoti biologine motina vaikui? Tik praeiti.

Aš tikiu kad vaikai patys pasirenka pas ką augs. Mes gimdami žinome savo ateitį ir pasirenkame gyvenimo situaciją tokią kuri padėtų ištaisyti praėjusio gyvenimo klaidas.
Aš ilgai galvojau kodėl mane (seniau) užpuolė liga kurios eiga nesutelpa į normalios ligos dėsnius stebėjosi žinomiausia Lietuvos profesūra ir net sugalvojo kad aparatūra visa sugedo nes sako taip nebūna tai mistika. Man nuo to nebuvo lengviau kad mano ligos eiga visiška mistika.
Ilgai kapsčiausi po knygas ir paskui radau atsakymą bent jau dėl savęs. Todėl ir dabar sakau, nežinau ką mes su savo mažyle padarėme kažkada((praėjusiouse gyvenimuose) ne taip ,kad negalėjome susitikti normaliai (pagimdyti) bet teko susitikti mudviem būtent šitaip. Nežinau bet man kažkad atrodo kad mes abi turime kažko naujo išmokti savo gyvenime, todėl ir teko mums abiems susitikti po abiems skausmingų išgyvenimų.
Papildyta:
Tuo labiau kad ta mažylė su motina neaugo nei dienos o ir kartu būti jos niekaip negalėjo.

Vaikas turi turėti ir praeitį, nesvarbu kokia ji bebūtų, manau negalima normaliai gyventi ir eiti per gyvenimą į priekį, nesusitaikius, nesupratus, nesužinojus savo praeities. žmonės( na šiuo atveju pamesti vaikai) ne daiktai, jie turi jausmus. Praeitis svarbi. Abskritai nesuprantu, kam norima ją pamiršti, ištrinti. Vaikas nekaltas, kad jį pametė, tai nesuteikia teisės kitai šeimai naikinti jo praeities. Jei šeima nesugeba priimti vaiko tokio koks jis yra , su jo praeitimi, su galimybe jam pažinti buvusią šeimą, o tik trinti viską, keisti, savintis, manau tokia šeima nepasiruošusi įsivaikinti ir netgi globoti.
Renku viską apie savo mergaitę, ką gavau, ką atsišviečiau, tai jos daiktai, tai apie Ją. Dar kartais pagalvoju ar ne per mažai visko turiu. Nebijau jos praeities.
Nebijau pasakyti, kad ją globoju. Ir dabar drąsiai galiu pasakyti, net jei rytoj ją iš manęs atimtų, nieko nesigailiu. Jei reikėtų viską pakartoti iš naujo ir žinočiau, kad ją atsiims , vistiek nieko nekeisčiau. Imčiau auginti ir keliems metams, man nesvarbu. Aš myliu tą mažą mergaitę, ji mano širdies dukra. Aš myliu tą laiką praleistą su ja. Jis man labai brangus. Ne tik mes jai duodame, bet ir ji mums. Tai abipusis ryšys. Visada noriu ir linkiu dukrai, kad ne pamirštų savo buvusią šeimą arba nieko apie ją nežinotų, o kad mokėtų gyvenime teisingai pasirinkti t.y. tegul žino viską, netgi tegul aplanko, bet kad negryžtų prie savo šeimos gyvenimo būdo, kad jis jai būtų nepriimtinas.

DAR . Visi mes praeiti turejome. Tai praeityje. Bet gyventi kas kart praeitimi, nemanyciau kad tai protinga. Manau negalima normaliai gyventi ir eiti per gyvenimą į priekį, nesusitaikius, nesupratus, nesužinojus savo praeities. DAR Ir dar kaip galima gyventi... Greztis kaskart atgal nera jokios butinybes...
DAR jeigu paciai yra priimtina globa, tai man ir tie kurie isivaikina tikrai ne. Tai del vieninteles priezasties kodel, as nenoriu traumuoti mergaites. Nenoriu kad ji butu isplesta is mano seimos del biologines motinos klaidu.

Laureta, kodėl tu vis sakai, kad aš ginu globą, arba sakau, kad ji geresnė ar blogesnė. Aš ne apie tai kalbu.
Įvaikinimas nėra totalus gėris, kaip ir globa nėra visiška blogybė. Abu variantai turi ir minusų ir pliusų.



Aš kalbu apie vaiko visišką pasisavinimą. Tiek įvaikinimas, tiek globa yra kaip santuoka, pasiimi šalia savęs svetimą žmogų , jis tampa savu (arba netampa), su juo gyveni, jį myli, bet tai nereiškia, kad gali nubraukti jo praeitį, daryti su juo ką nori, nors tau atrodo, kad darai gerai jo labui. Vienam praeitis nerūpi, kitam labai. Be jos jis neturi dvasios ramybės. Jei nerūpėtų praeitis, tai nebūtų tiek daug vaikų, kurie visdelto ieško savo tėvų, kad ir kaip mylėtų įtėvius.
Aš ne už įvaikinimą ar globą, aš už gyvenimą be paslapčių, melo, apgaulės, kategoriškumų, savęs priskyrimo visiškam geriui, kito nuniekinimui, aš už atvirą , lengvą gyvenimą, kai gali paverkti, kai sunku, kai gali patarti kai širdį drąsko abejonės, aš už žmogiškumą, nes gyvenimas trumpas. Aš nenoriu gyventi tokį gyvenimą, kai pasiėmusi vaiką primetu jam savo kategorišką mąstymą jo atžvilgiu, ir kai sueina pilnametystė tas vaikas bėga nuo manęs išsivadavęs nuo mano pančių.
Man ir dabar sako daug kas, va užaugs , ieškos savų, tipo ką aš tada darysiu. Sakau ir gerai, aš padėsiu. Tai ne tik savų ieškos, ieškos ir vyro dar, ir vaikų tikiuosi turės. Tai ką man dabar daryti. Neauginti jos. Kaip minėjau jos ieškojimai man nesukels traumos, tik labai norėčiau kad teisingai atsirinktų.

ZUIKA" >>> kaip smagu girdeti jog antras pasimatymas buvo visiskai kitoks . lauksim ispudziu is trecio pasimatymu kartu su vyry . sekmes jums abiems

Dar >>> del globojimo. as nesu pries globa, bet as asmeniskai nedrisciau imtis globoti vaikeli, su tikimybe kazkada ji isivaikinti. as tikrai labai bijociau kad viena diena negauciau zinios is VTAT apie doros kelin grizusia biologine mamyte/teveli. nu man butu gaila atiduoti vaikeli atgal i rankas zmoniu, kurie jau syki ta vaikeli isdave. visiskai kita yra kai jau suauges vaikas nori surasti savo biologinius tevus, ir jei tada jis noretu grizti pas juos, as nieko pries, bet tik tada kai vaikas pats sugebes atsirinkti kas yra tikra o kas ne.
manau globojamo vaiko gyvenime atsiradusi biologine mama butu tolygu isdavystei vaiko, tokiai pat isdavystei kokia vaikas patyre kai atsidure vaiku namuose



niekas vaiko neisplesia, vaika iyra atiduodami paciu biologiniu tevu, niekas nevyksta pries tevu valia