Išsiskyrę, bet ir vėl kartu

jei jam buvo per skaudu, tai galejo jau tada viska nutraukti, kai pirma karta skyremes.neisivaizduoju kam reikejo taip skaudinti abu.dabar neseniai buvau su juo susitikus, maciau kad sunku, maciau asaras, bet nesuprantu kaip galima taip save skaudinti. na jei zmyli mogu, tai gali jam viska atleisti ir pradeti viska is naujo. sunkiausia suprasti tai kad jis isejo neatsisukdamas atgal, t.y. jokiu kontaktu, jokiu skambuciu, tarsi buciau nulis.o kai susitikome tikrai maciau kad ne taip yra.tad kaip jis gali taip save uzgniauzti????? jau dabar pasimeciau, gal tikrai pasauly yra ne taip kaip viskas atrodo......
sakai jis apsisprende? o tai tuos metus laiko vaidino??? matyt labai itikinamai, nes as saziningai juo tikejau...
bjauriausia kad as ji laikiau tokiu artimu kaip tevai, na kaip kraujo gimine.ir jis sakydavo "ar isivaizduoji kad mama tave isduotu?" zinoma kad NE. ir tuo sventai tikejau.... per daug skaudu....

zinai, pas mane yra buvusi situacija, panasi i tavo, na siek tiek skiriasi, nes buvo labiau viskas komplikuota... tas zmogus mane labai mylejo, bet vis tik veliau nutare nutraukti visus rysius nes jam buvo per skaudu... per daug buvo klausimu islike, jis man atleido viska, net pats save kaltino.. bet to jausmo, kaip jis jautesi iskaudintas, jis nepamirso, nes to niekas nepamirsta, nebent kur nors giliau sirdyje uzkisa, bet jis lieka visam gyvenimui... maniskis irgi buvo grizes ir lyg viskas buvo gerai, bet islieka nepasitikejimas arba itampa, kuriai sukelti daug preteksto nereikia... ne visi gali tai atlaikyti, ypac jei zmogus yra jautresnis... galbut ir taviskis tikejo kad viskas bus gerai... bet veliau pamate kad jam per sunku.. nepyk, bet siuo atveju nereikia vien jo kaltinti, esi ir pati kalta deja... praeis pyktis ir isizeidimas, po kokiu metu pati kitaip i visa tai ziuresi..

oj, kaip i mene panasu tikrai, maniau, kaip belytis asmuo, biciulis...kol nepameginom po 5 metu taikytis....turbut as nebepakeliau savo vienatves ir pasakysiu: be reikalo...nes po antro susiejimo jau nebelikome draugais nei biciuliais, o tik nekenciame vienas kito ir jis dar man baisias nesamones krecia iki siolei, kersija ir t.t. zodziu, ta pati upe, ta pati pekla...geriau nereikia

Totali nesamone Pirma santuoka gali ivykti ir ne is meiles, juk gali du zmones tuoktis tik del "reikalo", gali tuoktis del pinigu ir pan. Kodel antra karta vedes,-usi butinai turi galvoti ir galvoti apie prima santuoka galiu pasakyti, kad su pirma zmona susilauktas vaikas dar nieko nereiskia...

Nu jau antram dubliui su savo ex tai tikrai nepasirasyciau

O man, iš šono paklausius, netgi romantiškai atrodo grįžimas

Mano tėvai išsiskyrė sovietmečiu - 1983 metais, o atgal susiėjo jau atkūrus nepriklausomybę - 1993m. Tad nemanau, jog mano jie atgal susibėgo dėl partijos spaudimo ar kooperatinio buto

niekada nesakyk niekada

mano pacios istorija,tai kad po 7metu drasugystes,issikyrem,po kazkiek laiko (gal po kokiu poros men) vel suejom,ir ka,kad sugrizau tikrai gailejausi,nes problemos,del kuriu buvom issikyre niekur nedingo,po pusantru metu gyvenimo kartu supratau,kad tikrai nevertejo taikytis ir reikia kuo greiciau nest kudasiu,nes jau pradejau gaileti prabegusiu metu.dabar del to ka padariau esu labai laiminga

Apie tai esu rašiusi. Na gal dar kartą, į temą.

Ištekėjau jauna, žalia plekšnė, vyras 8 metais vyresnis. Geras, ramus, sąžiningas, vienu žodžiu padorus vyras, nebarškutis, ta prasme daugiau darbų, mažiau kalbų. Buvome labai skirtingi, aš keliolikos kartų mesčionka, o jis paprastas, kaimo bernelis. Kai ištekėjau, savo pasirinkimu aplinkiniams sukėliau šoką. Na kur tau, nei auksaburnis, nei manierų, netilpo mano vyrelis į jokius mano tėvų aplinkos rėmus. Kodėl rašau tėvų, ogi todėl, kad jų aplinka, tuomet buvo ir mano. Dabar pagalvoju, kodėl aš pasirinkau būtent šį vyrą, ogi užkniso mane gražiai kalbantys, maloniai asistuojantys vyrai, visa tai buvo dirbtina, nenuoširdu, norėjosi kažko tikro, nedirbtino.

Vyrui buvo labai sunku, o ir aš kvaila, nesugebėjau suprasti, jis nutilo ir aš tyliu, tuo didindama tarp mūsų tarpą. Gimė sūnus, didžią lako dalį skyriau vaikui. Ir vėl mano vyrelis jautėsi atstumtas. Mes tolom vienas nuo kito kaip du aisbergai, vienas kitam atšalę. Dar mano anyta savo pamokymais replikom padėjo. Aš jos nekaltinu, buvau jauna, o ir vyras iš prigimties tylenis, dar tas nepilnavertiškumo kompleksas, kurį jame sukėlė mane supanti aplinka, teisingiau pasakius žmonės. Pasekmės prognozuojamos, vyras pradėjo gerti, dar jo darbas sudarė sąlygas tai ydai vystytis. Pradžioj bandžiau kovoti, tampiau pas visokius anoniminių alkoholikų susirinkimus, narkologinio dispanserio gydytojus. Jokios naudos. Kaip dabar pamenu atsisėdome balkone ir kalbamės. Sakau: - Kol dar nedaužom vienas kitam snukių, kol dar išliko pagarba, skiriamės. Vyras sutiko. Taip tyliai, be barnių išsiskyrėm. Trys metus gyvenom atskirai, vaikas rašė tėčiui laiškus, važiavo į kaimą svečiuotis. Tiesą, atsisakiau alimentų, nes ligonis tuo metu buvo, nedirbo, o ir nereikalingi man jo pinigai buvo.

Vieną gražią dieną, mano dirbtuvėse, pasirodė buvusysis visam gražume, blaivus kaip stikliukas, pasipuošęs, matosi, kad ilgą laiką negėrė. Paprašė pagalbos, kad jį priregistruočiau, nes be jos negauna darbo. Na nesvetimas priregistravau, gyvenau erdviai, skyriau jam kambarį ir t.t. Po truputi, po truputi ir susigyvenom, atsirado pasitikėjimas, vyras negeria 15 metų. Jei palyginsi, koks jis buvo prieš skyrybas, koks dabar tai dangus ir žemė. Niekas nepagalvotų, kad jis alkoholikas, nors jis tai neslepia, ir man tai patinka, nes jis sugebėjo nugalėti savo ydą, rasti savyje jėgų pradėti gyvenimą iš naujo. Dabar jis yra vakarėlių liūtas, auksaburnis, žarstantis komplimentus į kairę ir į dešinę.

Mūsų santykiai kaip įtempta styga, mes labai branginame tai ką dabar turime, nes neorime vienas kito prarasti. Labai dėmesingi vienas kitam, niekada nenumojam ranka į iškilusias problemas. Nes turime karčią, nekalbėjimo, neįsiklausimo vienas į kitą patirtį. Dabar mes gyvenam vienas kitam, savo šeimai.

Kai draugavom, buvom išsiskyrę kelis metus, pasiblaškėm atskirai, kol supratom kad geriau turbūt nerasim

Greiciausiai nebrisciau i ta pacia upe antra karta... Problemos niekur nedingtu, o antra karta del ju pyktis tikrai nebe idomu.. juk del ju ir skirtumemes.. dabar man tas momentas, kai noriu pailseti nuo vyro del problemeliu.. neskubu skirtis.. geriau kelias dienels pailsesiu ir tada bandysiu jas sprest..