Ar skolinate pinigus draugams

mane nervina, kai žmonės skolinasi, tipo , kad ant maisto iki algos uztektu, o gave alga, perka egzotinius vaisius, vyną,skudurus, indus, visokius niekalus, vietoj to, kad iskart atiduotu skola..stengiosi neskolinti....

esam turėję tokio "stiliaus" prašytoją paskolinti.. kelis kartus skolinom, bet pamažu atsikratėm, nes darėsi pikta, kai žmogus žaidžia "vajė, savaitė iki algos, vaikams į mokyklą reikia batus nupirkti, neturim už ką duonos nusipirkti..", nors po to išlenda, kad po paskolinimo ir baliukui užteko ir į svečius nulėkti pasibūti
bet esu ir pati skolinusis ir skolinusi, patikrinti atvejai, tikrų draugysčių nesugadino, todėl nepriimu to, kaip absoliutaus blogio maža kas gali nutikti gyvenime aišku, nesuprantu skolinimų būtiniausiems poreikiams patenkinti, tuo reiktų jau patiems pasirūpinti, išmokti susitvarkyti su finansais taip, kad savaitė iki algos nebūtų "alkana"

Ne, vienareiksmiskai. Patirties tame reikale turiu, skolindavau ir pusseserei, ir draugems, net manikiuristei, kuri prilindo iki draugisku santykiu (veliau supratau, kad del naudos ir buvo isiziurejusi MB, skambinedavo jam "pagalbos", nors turejo drauga ). Kam dar galima skolinti, tai apmoketi kolegu pietus - juos matai kasdien ir visada gali susigrazinti. Ir tai pasitaiko tycia ar netycia pamirsusiu. O su draugais piniginiai santykiai prastai klostosi. Paskolinus draugui, iseina tarsi savaime, kad nors skolinantis pasako kokiam laikui, bet paskui jau sedi ir lauki kada gales grazinti, iniciatyva toj vietoj perleidi draugui. Kai jau matai, kad seniai praejo zadetasis terminas, skambini pradedamas pokalbi nuo kitu dalyku ir bent jau as palaipsniui ieskau kaip man pereiti prie paskolos grazinimo klausimo. Na, dabar gal su metais igijau tam tikro kietumo, nors savo nuomone apginti niekad baimes neturejau. Bjaurius atvejus su draugais turejau du, su abiem santykiai gerokai atsale. Kai su MB suejom gyventi kartu, abu turejom po savo buteli. Mano buvo naujesnis ir su paskola, nutarem ji nuomoti. Ir turejom proto ileisti besiskirianti drauga. Pats isiprase suzinojes musu planus, nelabai norejom, juolab draugui ir isnuomavom uz gan simboline kaina. Tame name be vargo galejom gauti 1300-1100, jam nusiledome uz 600 (norejom bent 800). Vis tik draugas, skiriasi, dalinasi vaika, po teismus tamposi, reikia palaikyt, zadejo veliau atsigauti. Problemos prasidejo beveik iskart, nors zmogus su normaliu darbu, nemanem, kad tokia suma galetu kelti sunkumu. Pradzioj pinigu reikejo advokatei, paskui - ismokai ex zmonai, prisidejo alimentai. Kaip draugu pasitikejom kad pats susimokes komunalines. Tai buvo kai man, kaip savininkei, atejo priminimas, kad skola jau yra. ir kas nemaloniausia, nusiuntus sita laiska draugui-nuomininkui, gavau skambuti su priekaistais, kad nesuprantu jo situacijos, kad mes dviese su MB, o jis vienas, turi alimentus nemazus moket ir t.t. Nebadavo jis, bet nelabai drausmingas buvo, pamirsdavo tas komunalines, o del nuomos gi "draugai gali palaukti, anokia cia suma"... Kvailai ir i svecius pas save vaziuoti, nors bendrauti nevenge, bet siulydavo matytis pas mus, atseit, kaip cia kvies mane i svecius i mano nuosava buta. Vis tik tas, kur buvom like patys gyventi, mazesnis, ten svecius priimineti nelabai patogu budavo, tad persukdavau taip, kad galeciau savo namus pamatyt, kaip ten tvarkosi nauja drauge. Nedziugavau, kai suniuka isitaise (gerieciai mat, is prieglaudos), plius savaitgaliais dar vaika pasiimdavo, sveciu su vaikais ateidavo. Kaip ir negali nurodineti, bet vis tik i buta nemazai buvo investuota (ne tik pinigu, bet ir mano pacios ranku darbo). Budavo pikta, kad skolos mums nemoka, as padengiu isikolinimus uz komunalines, o baliams pinigu randa. Zaidimas i vienus vartus atsibodo (nepalaikau poziurio, kad galima piktnaudziauti savoka "draugas" ir gyventi kitu saskaita), pradejau uzsiminti, kad galvojam sita buta parduoti, dairomes sau didesnio. Sakiau, kad jau vazinejam ziurinejam bustus, o jis tegu apie save galvoja, ruosiasi, kad desim skelbima apie pardavima, kad noreciau dar pries fotografuojant patvarkyti. Zmogus niekur neskubejo, dar "nuramindavo", kad buta paliks tvarkinga ir galesim is karto fotografuoti. Niekas nejudejo, kol mes realiai nepradejom naujo busto paiesku. Paprasiau kolegu suvaidinti pirkeju pora ir pasakiau draugui-nuomininkui, kad buvau juos ispejusi, kad vis tiek kazkada prades eiti pirkejai, o dabar per pazistamus atsirado pora, kuri domisi butu mano rajone. Pasinaudojau ju ginklu "juk esame draugai, supranti mane" ir aprodziau buta per pietu pertrauka "pirkejams'. Nuo tada jie kazkiek eme ieskotis buto, bet kaip supratau, rinkosi labai priekabiai, uz 800 lt tikejosi rasti stebukla - moderniai irengta, erdvu, su parkingu, gerame rajone. Issikraustymas uztruko iki paskutinio duoto termino, jau spausti reikejo, kad nuo pirmadienio atvedu statybininka ivertinti reikalinga kosmetini remonta ir pradeti darbus. Issikrauste su priekaistais (kad nespejo rasti busto ir turi eiti gyventi pas merginos mama, nors ispeti buvo daugiau nei pries pusmeti), palike anaiptol netvarkinga buta (nieko po saves neisvale). Skolas issimusineti uz nuoma uztruko dar koki pusmeti. Pradzioje vyko derybos kad tiesiog nurasytume, juk draugai. Susitarti pavyko tik priminus, kad visa ta laika as mokejau imokas uz paskola bankui, t.y. nuoma buto is banko, o jis tame bute gyveno. Plius, iseina, kad uzleidome geresni, o patys gyvenome mazesniame sename bute. Zodziu, zmogus prisinaudojo musu geru ir liko nusiskriaudes, ne vienam is draugu skundesi. Draugai situacija zinojo, bet vis tiek nemalonu. Dabar mes su juo reikalu tureti vengiam, o jis ikyriai kas savaitgali skambineja susitikti, stebisi, kaip cia mes tokio "draugo" i svecius nekvieciam Kita, maziau nemaloni, bet pamokanti istorija baigesi niekuo su manikiuriste, kuri skolinosi ne karta pinigu ir vis tempdavo su grazinimais, kol galu gale pasiule atidirbti uz skola. Kazkodel tada pakilo ikainiai, atsirado laiko trukumas ir darbas bet kaip, taupant priemones. Rezultate zmogus liko skoloje, o as atsikraciau "drauges" ir isisamoninau viena tiesa, kad draugai yra tie, kas su tavim bendrauja tik del to, kad jiems idomu, smagu tave matyti, gali pasidalinti isgyvenimais ir t.t., o ne kad kazka pazisti, gali buti naudingas ir t.t.
Papildyta:

Shokolada, OMG man tas baisiausia budavo, kai reikedavo prashyt savu pinigu ir jaustis kaltai

Manau, 99 proc. paskolinusiu draugams taip jauciasi...

NE,NES NENORIU PRARAST DRAUGU

Stengiuos neskolinti, bet tenka, isgirdus graudzius pasakojimus.

Aciu Dievui, visi Draugai kiek skolindavosi- grazindavo..be problemu..

Ziauru, kvepia emociniu santazu...

Ačiū D, neturiu tiek, kad galėčiau skolinti
Bet buvo gyvenime atvejis, kai vyras buvo užsienyje užsidirbes ir, žinoma, atsirado draugų, kuriems tų pinigų labiau reikėjo . Nuo tada jie pasidarė tokie vargšai, nelaimingi... Tai algų jiems neišmoka, tai dar kas. Sutarėm, kad atidirbs. Prižiūrės dukrą, kol aš būsiu pusdienį darbe. Sutarėm dienos kainą. Rezultate, ji atidirbo gal dešimtadalį sumos, bet pareiškė, kad atidirbusi. Bet geriausia buvo, kai mes, sumanę paturistaut palei Nemuną, pasiėmėm ir juos. verkė, kad neturi už ką ir sumuštinių įsidėt. Nu, galvoju, užteksim tų sumuštinių. Pasiekskursinom visai smagiai. Ir viskas būtų kaip ir nieko, jei ... po poros dienų jie nebūtų automobilio nusipirkę
Na, mano durna galva, pirmiausia reikia skolas atiduoti, o tik tada pirkinėtis tokius daiktus. Be čia gal tik aš taip kvailai mąstau
Tada jau aiškiai supratau, kad skolos grąžinimo nematyti mums Ir labai stebėjosi, kodėl neateinam jų auto "laistyti" Nu, nepavydėjau aš jiems, man tiesiog buvo šokas suvokus, kad tą auto praktiškai mes jiems nupirkom
Dabar vadovaujuosi viena auksine ne mano sugalvota mintim: "Neskolink to, ko negali padovanoti".

Visada skolinu....mūsų su draugem kuriom skolinu pinigus jau draugystė laiko patikrinta, todėl nei vienas paskolinimas nebijau kad ja sugadins...o į tokius skolinimus po 50 lt net dėmesio nekreipiame, ir nelaukiame atidavimo, jei žmogus prašo, reiškiasi jam reikia....

nera tokiu zmoniu, kuriuos is sirdies butu galima pavadinti tikrais draugais, todel kaip ir neskolinu...nes veliau savo skolintus pinigus dar tenka ir kaulyti, kaip ismaldos kazkokios prasyti...

Na matyt cia irgi dar zmoniu skirtingai suvokiamas taupymo ir neturejimo pinigu klausimas...vieni sako, jog neturi pinigu, kuomet is tiesu neturi ju ir vos pakanka (arba net nepakanka) pagrindiniams poreikiams patenkinti... Kiti - taupo masinai, butui ar dar kazkam ir bedavojasi, kad negali sumustiniu i zygi pasiimti. Nu tikrai nelamonu, manau... Aisku kiekvieno teise rinktis, bet as tu zmoniu vietoje buciau pasakius, kad vat taupom svarbiems dalykams, neturim siuo metu galimybiu, kad ir i paprasta zygi isvykti...manau, tokiu atveju bent nebutu kile neaiskumu...