QUOTE(Chicco @ 2005 08 29, 21:40)
Turėjome nupirkę porelę degučių, labai juos mylėjo, mėgo glostyti, kol vieną dieną į virtuvę atėjo su didžiulėmis ašaromis ir uodega rankoje

.
Aišku rūpintis jais reikėjo man, taigi kantrybė trūko ir pardavėme

. Dukra dar ir dabar šneka, kad labai pasiilgo savo voveriukų, taigi kad taip neliūdėtų nupirkome "Tamogochi"

. Manau, penkiamečiui tai pats geriausias augintinis

.
O kas tie "Tamogochi"?
QUOTE(Majute @ 2005 09 07, 22:23)
Mūsų gamtininką (4.5m) tai sunku nuo gyvūnų atitraukti.Ir šunis pašeria(tiesa sausą pašarą reikia slėpt nes jo vis "prašo" visi valgyt,pamato kad vandens nėra įpils,jei pasibaigęs lesalas pas amadinukus tuoj pranes.Nuo 2metuku sėdėdavo apie pusvalandi kol pamaitindavo ožiukus is buteliuko,jei kalė turi suniuku sėdi ir kantriai dėlioja suniukus prie speniukų.Tiesa gyvūnų niekam neleidžia atiduoti.Oi būna aiškinimo kai pamato,kad trūksta.Pirštais parodo kiek buvo kiek nėra.
Čia, tai bent viso kas gyva mylėtojas
Mes jau virš metų auginam prancūzų buldogytę

Nupirkom, kafangi maža ir retai bei dusliai loja. Sūnus turėjo kažkur (gal pas senelius kaime) įsivarytą baimę šunims ir jų lojimui, net drebės pradėdavo, labai jautri klausa pas vaiką, naujametiniai fejerverkai iki šiol jam "negražūs", nes labai garsiai šaudo
Tai štai nutarėm, kad auginimas šuniuko nuo maž mažo leis jam suprast, kad ir šuniukai gali būt bejėgiai be žmogaus rūpesčio ir, kad lojimas yra jų bendravimas ir kalba