Gyvūnus perkam vaikams, bet iš esmės jais rūpinamės mes. Tai kaip ,,Padėk, dieve...' Jei augini vaiką, tai esi atsakingas už jo auklėjimą. Elgesys su gyvūnais, norėjimas ir gebėjimas pasirūpinti nuo tavęs priklausomu silpnesniu - bruožas, kurį tėvai privalo ugdyti. Juk neateina į galvą neleisti į muzikos mokyklą, jei nepernešu smuiko? Arba tingėti pasirūpinti, kad vaikas būtų mandagus? Ne vienam vaikui nepakenkė gyvenimas su gyvūnu, ne vienas nuo to netapo žiauresnis ar piktesnis. Visa bėda, kad tėvai patys formuoja iškreiptą, vartotojišką požiūrį į gyvūnus. Užsinorėjai - nupirkau, nusibodo - atidaviau, išmečiau. Jei jau ryžais, tai visam gyvenimui. Nors ir smirdėtų, nors ir griaužtų ar sisiotų troboj. Jei su tuo susitaikei, imk katę ar šunį, žiurkę ar triušį. Jei ne, susitaikyk su mintim, kad nesugebėjai visko duoti savo vaikui.
Čia buvo velykinis pamokslas
O taip pat gryna tiesa, kuria besalygiškai tikiu. Na va, pavariau kaip nuo stogo
O jei taip, tai kazkaip neveiksmingai. Jei suo nebuvo dresuotas, tai ko tada is jo tiketis? Kad vos pasakius "sest", atsisestu? Na, atsiprasau, bet nei vienas nemokytas suo komandu nemoka.
...tai dabar turim akvariuma su graziom zuvytem ,tik gaila kad paglostyt neiseina 
Juk bute gyvenant zoologijos sodo nepadarysi.
