Pries seserius metus gimdziau pimaji sunu po to manaiu kad gyvenime nenoresiu daugiau vaiku, as buvau visiskai nepasiruosus gimdymui, neturejau jokios informacijos, nes buvau ne lietuvoje o Londone. net kvepuoti teisingai nemokejau, bet praejus 6 metams su vyru nusprendem kad norime antro vaikelio, tad nusprendziau vel pastoti, tik jau si karta zinojau kad yra labai geri Daktaro - ginekologo SEMETOS kursai, jis tikrai labai puikiai paruosia nesciasias gimdymui, taigi as po kursu pasidariau ramesne ir baime tikrai nebuvo tokia didele, esu labai dekinga Daktarui, zinoma ne visa informacija man priimtina buvo, bet turiu pasakyti kad jis mus paruose, ir tik prasidejus saremiams as pajutau toki dziaugsma ir tikrai tikejau kad viskas bus labai gerai ir as pati pagimdysiu. Mano gydytoja matydama mano saremius siule epidura bet as buvau pries! ir tik mano nusiteikimas padejo man istverti.
As antrame trimestre labai bijojau gimdymo, o kuo toliau link finiso tuo ta baime mazejo, o dabar visai nebijau gimdyti, kazkokia ramybe ir laukimas tik pasiliko.... nezinau del ko... gal siek tiek padejo nesciuju kursai, perskaityta ir matyta informacija ir dar tai, kad jau kelio atgal nera ir reikia nusiteikti nepanikuoti, o padeti tam vaikeliui ateiti i si pasauli 
dabar tiesiog kaip tiksinti bomba diena is dienos laukiu kada sprogsiu
dabar tiesiog kaip tiksinti bomba diena is dienos laukiu kada sprogsiu
sėkmės tau sulaukti vaikelio.Aš ir bijojau ir kai ligoninėje išėjo kamštis tai supratau gad jau net drebėti iš baimės pradėjau 
atsivėrė tokia nežinomybė o kai nubėgo vandenys tai pasakiau sau kad nebeilgai ir laukiau stebūklo.O dabar atrodo nieko baisaus kiekvienam savaip.Viskam yra pabaiga.
atsivėrė tokia nežinomybė o kai nubėgo vandenys tai pasakiau sau kad nebeilgai ir laukiau stebūklo.O dabar atrodo nieko baisaus kiekvienam savaip.Viskam yra pabaiga.
Nors mums jau trečias trimestras prasidėjo, bet vis dar bijau, nors kai kurios čia rašot, kad kuo toliau, tuo baimė mažėja. Tikiuosi, kad kai palankysime kursus, gal kiek aiškiau pasidarys ir ta perspektyva ne taip gąsdins.. Bet kas keisčiausia, ne tiek bijau skausmo, kiek jaustis nejaukiai, nepatogiai, ir pasimetus, kai kas tik nori, ką nori daro su tavim, ir dar nuoga. Nesu tikra, iš kur tokios baimės. Kvaila, ar ne? 
QUOTE(Pumpurėlis @ 2006 12 30, 20:15)
Nors mums jau trečias trimestras prasidėjo, bet vis dar bijau, nors kai kurios čia rašot, kad kuo toliau, tuo baimė mažėja. Tikiuosi, kad kai palankysime kursus, gal kiek aiškiau pasidarys ir ta perspektyva ne taip gąsdins.. Bet kas keisčiausia, ne tiek bijau skausmo, kiek jaustis nejaukiai, nepatogiai, ir pasimetus, kai kas tik nori, ką nori daro su tavim, ir dar nuoga. Nesu tikra, iš kur tokios baimės. Kvaila, ar ne?
nesijaudink... jau pagimdziusios drauges sake, kad joms buvo visai vienodai kai guli nuoga (tiesa gali buti su maike), kai kas kazkiek laiko prieina gydytojas ar akusere ir tave apziuri, kai tau stato klyzma ir pan. tada negalvoji apie tai kaip as atrodau, kad nejaukiai jautiesi, o galvoji, kaip viska padaryti, kad kuo greiciau pagimdytum ir kad viskas gerai butu su vaikeliu.
O darys su tavim ne ka nori, et tai kas bus naudinga tau paciai ir tavo mazyliui, o del drovumo tai nezinau ko cia gedytis, juk akuserems ar gydytojui tai visai vienodai kaip tu atrodai, nes jie jau per savo darbo patirti mate tiek ir tiek, visokiu merginu, jei dalyvaus vyras - tai jis irgi manau ne pirma karta matys tave nuoga, kitos merginos (nesciosios) gali tave matyti nuoga, bet juk joms irgi visai neidomu kaip tu atrodai, jos manau irgi galvos apie savo gimdyma, o ne apie tai, kad tu ten nuoga guli...
taigi, linkiu nusiraminti, neprisigalvoti nesamoniu
(taip mano vyras sako 
, kai nestumo pradzioje baiminausi to gimdymo, kad nebutu virkstele apsivijusi, kad nesugebesiu stumti ir pan.)
Tai jūs teisios, be abejo, aš irgi galvoju kad tai kvaila kažkaip 
Bet tokios nuotaikos pas mane atsirado netyčia internete pasižiūrėjus gimdymo nuotraukų (ieškojau, kas fotografuoja nėščiąsias, bet galiausiai nutariau, kad man tokių nuotraukų nereikia). Nesuprantu, kam žmonės daro gimdymo nuotraukas ir dar profesionalą tam samdo - baisu žiūrėti į jas...
Beje, ir aš jaudinuosi, kad nebūtų apsivijusi virkštelė ir visokie panašūs blogi dalykai. Man regis kiekviena mama dėl to nerimauja
Ir kuo arčiau bus tas ilgai laukiamas momentas, tuo tų baimių bus daugiau turbūt.
Bet tokios nuotaikos pas mane atsirado netyčia internete pasižiūrėjus gimdymo nuotraukų (ieškojau, kas fotografuoja nėščiąsias, bet galiausiai nutariau, kad man tokių nuotraukų nereikia). Nesuprantu, kam žmonės daro gimdymo nuotraukas ir dar profesionalą tam samdo - baisu žiūrėti į jas...Beje, ir aš jaudinuosi, kad nebūtų apsivijusi virkštelė ir visokie panašūs blogi dalykai. Man regis kiekviena mama dėl to nerimauja
Ir kuo arčiau bus tas ilgai laukiamas momentas, tuo tų baimių bus daugiau turbūt.
Kai gimdai, tikrai niekas nebesvarbu, kas ten į tave žiūri ir ką daro. Dėl paties fakto, kad reikės gimdyti, aš buvau pasiryžusi visai vaikų neturėti. Ir ką gi, gimdykloje viso užtrukau 37 min., nes prasąrėmiavau visą naktį pati viena. Teliko gimdyti. Ir nejutau jokios baimės. Visiškai jokios.
Nuotraukos ir filmai apie gimdymą tikrai daro meškos paslaugą. Buvau visko prisižiūrėjusi ir prisigalvojusi. Apskritai, to proceso nuotraukų ir filmų paskirties nelabai suprantu. Estetiškumo jausmo jos man nesukelia, o ir nepalengvina paties laukimo, neduoda jokios teigiamos patirties. Aš gimdykloje nemačiau tokių vaizdų, kokius rodė mums per pamokėles. Paprasčiausiai neturėjau galimybės žiūrėti sau į tarpukojį...
Gimdykloje nuogai tikrai netenka būti. Aš buvau su ligoninės naktinukais, o pop visko dar turėjau chalatą ir antklodę.
Nebijokit gimdymo. Jis praeina greičiau nei 9 mėn. nėštumas. Blogiausia yra tai, kad labai daug ruošiamasi gimdymui ir beveik visiškai pamirštama, kad bus žymiai sunkesnės akimirkos, - pirmosios dienos namuose, nemigo naktys, jausmas, kad viskas vyksta ne taip, kaip atrodo spalvotuose žurnaluose...
Nuotraukos ir filmai apie gimdymą tikrai daro meškos paslaugą. Buvau visko prisižiūrėjusi ir prisigalvojusi. Apskritai, to proceso nuotraukų ir filmų paskirties nelabai suprantu. Estetiškumo jausmo jos man nesukelia, o ir nepalengvina paties laukimo, neduoda jokios teigiamos patirties. Aš gimdykloje nemačiau tokių vaizdų, kokius rodė mums per pamokėles. Paprasčiausiai neturėjau galimybės žiūrėti sau į tarpukojį...
Gimdykloje nuogai tikrai netenka būti. Aš buvau su ligoninės naktinukais, o pop visko dar turėjau chalatą ir antklodę.
Nebijokit gimdymo. Jis praeina greičiau nei 9 mėn. nėštumas. Blogiausia yra tai, kad labai daug ruošiamasi gimdymui ir beveik visiškai pamirštama, kad bus žymiai sunkesnės akimirkos, - pirmosios dienos namuose, nemigo naktys, jausmas, kad viskas vyksta ne taip, kaip atrodo spalvotuose žurnaluose...
QUOTE(Saulės pūga @ 2007 01 01, 21:01)
Kai gimdai, tikrai niekas nebesvarbu, kas ten į tave žiūri ir ką daro. Dėl paties fakto, kad reikės gimdyti, aš buvau pasiryžusi visai vaikų neturėti. Ir ką gi, gimdykloje viso užtrukau 37 min., nes prasąrėmiavau visą naktį pati viena. Teliko gimdyti. Ir nejutau jokios baimės. Visiškai jokios.
Nuotraukos ir filmai apie gimdymą tikrai daro meškos paslaugą. Buvau visko prisižiūrėjusi ir prisigalvojusi. Apskritai, to proceso nuotraukų ir filmų paskirties nelabai suprantu. Estetiškumo jausmo jos man nesukelia, o ir nepalengvina paties laukimo, neduoda jokios teigiamos patirties. Aš gimdykloje nemačiau tokių vaizdų, kokius rodė mums per pamokėles. Paprasčiausiai neturėjau galimybės žiūrėti sau į tarpukojį...
Gimdykloje nuogai tikrai netenka būti. Aš buvau su ligoninės naktinukais, o pop visko dar turėjau chalatą ir antklodę.
Nebijokit gimdymo. Jis praeina greičiau nei 9 mėn. nėštumas. Blogiausia yra tai, kad labai daug ruošiamasi gimdymui ir beveik visiškai pamirštama, kad bus žymiai sunkesnės akimirkos, - pirmosios dienos namuose, nemigo naktys, jausmas, kad viskas vyksta ne taip, kaip atrodo spalvotuose žurnaluose...
Nuotraukos ir filmai apie gimdymą tikrai daro meškos paslaugą. Buvau visko prisižiūrėjusi ir prisigalvojusi. Apskritai, to proceso nuotraukų ir filmų paskirties nelabai suprantu. Estetiškumo jausmo jos man nesukelia, o ir nepalengvina paties laukimo, neduoda jokios teigiamos patirties. Aš gimdykloje nemačiau tokių vaizdų, kokius rodė mums per pamokėles. Paprasčiausiai neturėjau galimybės žiūrėti sau į tarpukojį...
Gimdykloje nuogai tikrai netenka būti. Aš buvau su ligoninės naktinukais, o pop visko dar turėjau chalatą ir antklodę.
Nebijokit gimdymo. Jis praeina greičiau nei 9 mėn. nėštumas. Blogiausia yra tai, kad labai daug ruošiamasi gimdymui ir beveik visiškai pamirštama, kad bus žymiai sunkesnės akimirkos, - pirmosios dienos namuose, nemigo naktys, jausmas, kad viskas vyksta ne taip, kaip atrodo spalvotuose žurnaluose...
visiškai sutinku 
QUOTE(Saulės pūga @ 2007 01 01, 21:01)
Gimdykloje nuogai tikrai netenka būti. Aš buvau su ligoninės naktinukais, o pop visko dar turėjau chalatą ir antklodę.
Man teko
- nes per sąrėmius vonioj burbuliavau.Bet prieš pat stūmimą, vos tik išlipus iš vonios, niekas taip ir nesugebėjo manęs priverst apsirengt
- norėjosi nusiplėšt viską, tai kurį laiką nuoga pabuvau, nes rūbai trukdė, veržė, atrodo dėl jų negaliu susikaupt, o po to marškinukus apvilko - bet vis tiek susikėliau juos kad pilvo nedengtų , nes atrodė kokį 10 kg sveria
O as gimdymo visai nebijojau, lankem kursus su vyru, kvepuot mokejau, buvau pasiruosus ir patenkinta, kad reiks gimdyt, laukiau tos akimirkos.
Ir ka-daugiau nebegimdysiu, nebent su planuotu cezariu, nes mano gimdymas buvo labai ilgas ir nerealiai skaudejo, sakyciau, niekada neisivaizdavau kad gali sitaip skaudeti, taigi buvo ziaurus skausmas + baime, nes nesitikejau kad bus taip.
Na bet viskas gerai baigesi, aciu Dievui.
Nors psichologines ir fizines pasekmes iki siol jauciu.
Todel patarciau, jei labai baisu, "triznioji", daryk cezari (aisku, irgi nieko gero, bet...)
Ir ka-daugiau nebegimdysiu, nebent su planuotu cezariu, nes mano gimdymas buvo labai ilgas ir nerealiai skaudejo, sakyciau, niekada neisivaizdavau kad gali sitaip skaudeti, taigi buvo ziaurus skausmas + baime, nes nesitikejau kad bus taip.
Na bet viskas gerai baigesi, aciu Dievui.
Nors psichologines ir fizines pasekmes iki siol jauciu.
Todel patarciau, jei labai baisu, "triznioji", daryk cezari (aisku, irgi nieko gero, bet...)
As iki pat galo nieko nebijojau,net pati nezinau is kur ta stiprybe .....Zinoma truputeli buvau pasimetusi vienu momentu,bet vyro ir gydytojos deka susikaupiau...ir viskas praejo 
