QUOTE(Vikulė @ 2008 05 16, 10:52)
Pirmąjį kartą važiavau mikriuku 
. Naktį prasdėjo kažkokie skausmeliai, už poros dienų jau buvo gimdymo terminas. Ryte paskambinau savo gydytojai, tai liepė atvažiuot pasitikrint. Vyras ima telefoną kviest taxsi (tada dar neturėjom savo mašiniuko), o aš griebiu iš jo ragelį, ir isteriškai aiškinu, kad važiuosiu mikriuku, teko jam nusileisti. Aš taip bijojau, tai matyt, norėjau kaip tik įmanoma atitolinti tą akimirką 
.Gerai dar, kad neužsispyriau pėsčia eiti.
O antrą kartą, paskutinį mėnesį sėdėjau pas mamą kaime, mėgavausi šiltu pavasariu, tinginiavau, norėjau pasilepinti prieš naujus rūpestėlius. Buvau dar visai rami, iki termino buvo likę dvi savaitės, kai naktį staiga pabudau nuo minties ''aš gimdau'' galvoju, kas čia dabar prisisapnavo. Atsistoju, pasiimt atsigert ir jaučiu, kaip vandenys teka kojomis. Pažadinu mamą, ta, aišku, puolą į paniką, taigi nėra, kam vežti. O mane toks juokas ima, mes tik už 30km. nuo Kauno. Paskambinau vyrui, gydytojai ir nepilnai už valandos, jau sėkmingai buvau gimdymo namuose. Net dabar linksma prisiminti, kaip vyras su broliu atlėkė iš Kauno per nepilnas 20min. po to su mirksinčiom šviesom vežė mane. Aš vis bambėjau, ko visi čia taip panikuoja. (Šįsyk aš visai nebijojau). Tai va taip, aš keliavau gimdyti 
.
. Naktį prasdėjo kažkokie skausmeliai, už poros dienų jau buvo gimdymo terminas. Ryte paskambinau savo gydytojai, tai liepė atvažiuot pasitikrint. Vyras ima telefoną kviest taxsi (tada dar neturėjom savo mašiniuko), o aš griebiu iš jo ragelį, ir isteriškai aiškinu, kad važiuosiu mikriuku, teko jam nusileisti. Aš taip bijojau, tai matyt, norėjau kaip tik įmanoma atitolinti tą akimirką .Gerai dar, kad neužsispyriau pėsčia eiti. O antrą kartą, paskutinį mėnesį sėdėjau pas mamą kaime, mėgavausi šiltu pavasariu, tinginiavau, norėjau pasilepinti prieš naujus rūpestėlius. Buvau dar visai rami, iki termino buvo likę dvi savaitės, kai naktį staiga pabudau nuo minties ''aš gimdau'' galvoju, kas čia dabar prisisapnavo. Atsistoju, pasiimt atsigert ir jaučiu, kaip vandenys teka kojomis
. Pažadinu mamą, ta, aišku, puolą į paniką, taigi nėra, kam vežti. O mane toks juokas ima, mes tik už 30km. nuo Kauno. Paskambinau vyrui, gydytojai ir nepilnai už valandos, jau sėkmingai buvau gimdymo namuose. Net dabar linksma prisiminti, kaip vyras su broliu atlėkė iš Kauno per nepilnas 20min. po to su mirksinčiom šviesom vežė mane. Aš vis bambėjau, ko visi čia taip panikuoja. (Šįsyk aš visai nebijojau). Tai va taip, aš keliavau gimdyti .Tikrai abu kartai superiniai
