Kita vertus, kai mano atzalele suspurda pilvelyje, apima ta pati euforija, kaip ir pacioj pradzioj, o jau kai matau ja echoskopo ekrane, tai is dziaugsmo apsiverkiu
Va taip su tuo mano nestumu
Kai pamaciau testo rezultata, buvau euforijoj! Juk metus laukem nesulaukem, ir pagaliau!... Po to prasidejo pykimimas istisa diena, buvo nekas. Dabar vis sunkeju, puciuosi, darosi vis sunkiau ir sunkiau judeti, pati jauciuosi negrazi ir nepatraukli, kazkaip liudna. Sveikata nekokia, iseit is namu ilgesniam laikui negaliu, tai nepasakyciau, kad tokia fizine bukle dabar mane dziugintu.
Kita vertus, kai mano atzalele suspurda pilvelyje, apima ta pati euforija, kaip ir pacioj pradzioj, o jau kai matau ja echoskopo ekrane, tai is dziaugsmo apsiverkiu
Va taip su tuo mano nestumu
Kita vertus, kai mano atzalele suspurda pilvelyje, apima ta pati euforija, kaip ir pacioj pradzioj, o jau kai matau ja echoskopo ekrane, tai is dziaugsmo apsiverkiu
Va taip su tuo mano nestumu
is pradziu net nemaniau kad bus tokiu nepatogumu kajp dabar.. kazkaip atrode atsiras pilvas ir tiek, bet dabar ziuriu kad man jau visaj nebepatinka 
zinoma, laukiu nesulaukiu savo mazylio, bet manau daug fajniau tureti ji salia, nej savyje 
nepatinka man kad turiu toki pilva, kad neilendu i rubus kuriuos nesiojau anksciau, nepatinka kad viska daryti reikia letai, nors norisi daug greiciau 
ech.. ale nedaug beliko 
ir turesiu mazuti zmoguti salia
zinoma, laukiu nesulaukiu savo mazylio, bet manau daug fajniau tureti ji salia, nej savyje nepatinka man kad turiu toki pilva, kad neilendu i rubus kuriuos nesiojau anksciau, nepatinka kad viska daryti reikia letai, nors norisi daug greiciau ech.. ale nedaug beliko ir turesiu mazuti zmoguti salia
QUOTE(june1 @ 2006 05 16, 16:57)
Zinok,man irgi tas pats.kazkaip anksciau galvojau labai optimistiskai,kad kaip nors sugebesiu pasirupinti paciomis pirmomis savaitemis kudikeliu.Galvojau,nuvaziuosiu pas mama,ji man pades.Bet kai ji dave suprast,kad pati jau viska yra primirsusi,kaip elgtis su mazais vaikais, o dar anyta prigasdino,kad reikes maitinti vos ne iki 2 metu(to tikrai nedarysiu) ir kad kai vaikui bus 8-9 menesiai apie kelione dar nesvajociau(o su vyru kaip ir susiplanavom,kad kita vasara tikrai kur nors vaziuosim paatostogaut i uzsieni,nes sia vasarele neiseis del nestumo),tai pasimeciau juodai.ir is viso mane nervai ima,nes zinau,kad anyta mane lygins su kita savo marcia,kuri tik ir tupineja aplink savo vaika,neturi savo poreikiu ir pan.Aisku,ji yra superine mama,as tokia tikrai nebusiu,tai zinau,kad noresiu gyventi ir savo ,ne tik vaiko gyvenima.Tai va.Bet aisku,vaikelio vistiek labai labai laukiu
Bet atrodo man ne 18 kad taip galvociau..Juk kaip ir metas surimteti..Vat kuo toliau tuo zmogus darosi didesnis egoistas..ir gavoja apie save
Nėštumas man - ištisas laimės periodas
Nublanko visas pasaulis, kelionės, darbai, planai, pinigai, netgi draugai
Pirmo nėštumo metu dar truputį pastebėdavau, ką "praradau" per nėštumo ir vaiko auginimo iki 1 metų laikotarpį, bet dabar...
Kas man tas aplinkinis pasaulis, nuomonės, palyginus su tai, kad manyje auga naujas mūsų šeimos narys?!
Kuriam tėtis ir mama - dievai - išbaidantys baubus, burzgiantys kaladėlėmis, medžiojantys gardumynus, lepinantys skrydžiais ant rankų... Kas gali būti gražesnio ir tikresnio .
Mintyse ir jau garsiai ištisai maldauju savo pilvelio - auk ir auk, tik labiau, tik pūskis. Kojos tinsta - na ir kas, tam yra atitinkamas apavas, strijos plėšo kūną - na ir kas, buvau jauna ir graži, bet nelaiminga, o dabar euforijoj .
Na ir kas, kad eilėj neužleidžia, kad nužiūri pavydžiais, o gal ir blogais žvilgsniais, juk aš gyvenu savo gyvenimą, laimingą gyvenimą..Neįvykusios kelionės - dieve, kokia tai tuštybė.. Buvau, mačiau, patyriau tuštumo jausmą sugrįžus..
Labai norėčiau ir trečią kartą patirti nėštumo laimę. Esu girdėjusi, kad vaikų turinčios motinos, pamatę nėščią moterį, pavydi jai. Pavydi jai to nuostabaus jausmo, ir atsakomybės pašaukti į gyvenimą dar vieną žmogutį...
Nėštumas man kartu ir svajonės. Apie tai, kaip prižiūrėsiu, kaip maitinsiu savo krūtimi, kaip mokysiu žengti pirmus žingsnius, kaip eisim pirkti žaislų ir ledų, kaip eisim į kiną, kaip šoksim namie abu į taktą mėgstamam "gabalui", kaip turėsim bendrų paslapčių nuo tėčio, ir kaip aš "lukštensiu" bendras jo ir tėčio paslaptis..
Vaiko pradėjimas ir užauginimas man - tai ir yra gyvenimo prasmė. Noriu, kad jis pralenktų mus, tėvus, gabumais, mokslais, karjera. Vaikas man - tai didžiulis impulsas kurti ir veržtis pirmyn.
Bijau pasakyti "sustok, akimirka žavinga". Kad tik nesustotų! Kad nenustotų augti, vystytis, kad laimingai užgimtų.
Bet tai taip trumpa.. Palyginus su dar būsiančiomis gyvenime atostogomis, kelionėmis, vakarėliais, karjeromis...
Tik jau su pilnatvės jausmu.
Nublanko visas pasaulis, kelionės, darbai, planai, pinigai, netgi draugai
Pirmo nėštumo metu dar truputį pastebėdavau, ką "praradau" per nėštumo ir vaiko auginimo iki 1 metų laikotarpį, bet dabar...
Kas man tas aplinkinis pasaulis, nuomonės, palyginus su tai, kad manyje auga naujas mūsų šeimos narys?!
Kuriam tėtis ir mama - dievai - išbaidantys baubus, burzgiantys kaladėlėmis, medžiojantys gardumynus, lepinantys skrydžiais ant rankų... Kas gali būti gražesnio ir tikresnio
.Mintyse ir jau garsiai ištisai maldauju savo pilvelio - auk ir auk, tik labiau, tik pūskis. Kojos tinsta - na ir kas, tam yra atitinkamas apavas, strijos plėšo kūną - na ir kas, buvau jauna ir graži, bet nelaiminga, o dabar euforijoj
.Na ir kas, kad eilėj neužleidžia, kad nužiūri pavydžiais, o gal ir blogais žvilgsniais, juk aš gyvenu savo gyvenimą, laimingą gyvenimą..Neįvykusios kelionės - dieve, kokia tai tuštybė.. Buvau, mačiau, patyriau tuštumo jausmą sugrįžus..
Labai norėčiau ir trečią kartą patirti nėštumo laimę. Esu girdėjusi, kad vaikų turinčios motinos, pamatę nėščią moterį, pavydi jai. Pavydi jai to nuostabaus jausmo, ir atsakomybės pašaukti į gyvenimą dar vieną žmogutį...
Nėštumas man kartu ir svajonės. Apie tai, kaip prižiūrėsiu, kaip maitinsiu savo krūtimi, kaip mokysiu žengti pirmus žingsnius, kaip eisim pirkti žaislų ir ledų, kaip eisim į kiną, kaip šoksim namie abu į taktą mėgstamam "gabalui", kaip turėsim bendrų paslapčių nuo tėčio, ir kaip aš "lukštensiu" bendras jo ir tėčio paslaptis..
Vaiko pradėjimas ir užauginimas man - tai ir yra gyvenimo prasmė. Noriu, kad jis pralenktų mus, tėvus, gabumais, mokslais, karjera. Vaikas man - tai didžiulis impulsas kurti ir veržtis pirmyn.
Bijau pasakyti "sustok, akimirka žavinga". Kad tik nesustotų! Kad nenustotų augti, vystytis, kad laimingai užgimtų.
Bet tai taip trumpa.. Palyginus su dar būsiančiomis gyvenime atostogomis, kelionėmis, vakarėliais, karjeromis...
Tik jau su pilnatvės jausmu.
QUOTE(naitas @ 2006 05 21, 20:22)
Nėštumas man - ištisas laimės periodas
Nublanko visas pasaulis, kelionės, darbai, planai, pinigai, netgi draugai
Pirmo nėštumo metu dar truputį pastebėdavau, ką "praradau" per nėštumo ir vaiko auginimo iki 1 metų laikotarpį, bet dabar...
Kas man tas aplinkinis pasaulis, nuomonės, palyginus su tai, kad manyje auga naujas mūsų šeimos narys?!
Kuriam tėtis ir mama - dievai - išbaidantys baubus, burzgiantys kaladėlėmis, medžiojantys gardumynus, lepinantys skrydžiais ant rankų... Kas gali būti gražesnio ir tikresnio .
Mintyse ir jau garsiai ištisai maldauju savo pilvelio - auk ir auk, tik labiau, tik pūskis. Kojos tinsta - na ir kas, tam yra atitinkamas apavas, strijos plėšo kūną - na ir kas, buvau jauna ir graži, bet nelaiminga, o dabar euforijoj .
Na ir kas, kad eilėj neužleidžia, kad nužiūri pavydžiais, o gal ir blogais žvilgsniais, juk aš gyvenu savo gyvenimą, laimingą gyvenimą..Neįvykusios kelionės - dieve, kokia tai tuštybė.. Buvau, mačiau, patyriau tuštumo jausmą sugrįžus..
Labai norėčiau ir trečią kartą patirti nėštumo laimę. Esu girdėjusi, kad vaikų turinčios motinos, pamatę nėščią moterį, pavydi jai. Pavydi jai to nuostabaus jausmo, ir atsakomybės pašaukti į gyvenimą dar vieną žmogutį...
Nėštumas man kartu ir svajonės. Apie tai, kaip prižiūrėsiu, kaip maitinsiu savo krūtimi, kaip mokysiu žengti pirmus žingsnius, kaip eisim pirkti žaislų ir ledų, kaip eisim į kiną, kaip šoksim namie abu į taktą mėgstamam "gabalui", kaip turėsim bendrų paslapčių nuo tėčio, ir kaip aš "lukštensiu" bendras jo ir tėčio paslaptis..
Vaiko pradėjimas ir užauginimas man - tai ir yra gyvenimo prasmė. Noriu, kad jis pralenktų mus, tėvus, gabumais, mokslais, karjera. Vaikas man - tai didžiulis impulsas kurti ir veržtis pirmyn.
Bijau pasakyti "sustok, akimirka žavinga". Kad tik nesustotų! Kad nenustotų augti, vystytis, kad laimingai užgimtų.
Bet tai taip trumpa.. Palyginus su dar būsiančiomis gyvenime atostogomis, kelionėmis, vakarėliais, karjeromis...
Tik jau su pilnatvės jausmu.
Nublanko visas pasaulis, kelionės, darbai, planai, pinigai, netgi draugai
Pirmo nėštumo metu dar truputį pastebėdavau, ką "praradau" per nėštumo ir vaiko auginimo iki 1 metų laikotarpį, bet dabar...
Kas man tas aplinkinis pasaulis, nuomonės, palyginus su tai, kad manyje auga naujas mūsų šeimos narys?!
Kuriam tėtis ir mama - dievai - išbaidantys baubus, burzgiantys kaladėlėmis, medžiojantys gardumynus, lepinantys skrydžiais ant rankų... Kas gali būti gražesnio ir tikresnio
.Mintyse ir jau garsiai ištisai maldauju savo pilvelio - auk ir auk, tik labiau, tik pūskis. Kojos tinsta - na ir kas, tam yra atitinkamas apavas, strijos plėšo kūną - na ir kas, buvau jauna ir graži, bet nelaiminga, o dabar euforijoj
.Na ir kas, kad eilėj neužleidžia, kad nužiūri pavydžiais, o gal ir blogais žvilgsniais, juk aš gyvenu savo gyvenimą, laimingą gyvenimą..Neįvykusios kelionės - dieve, kokia tai tuštybė.. Buvau, mačiau, patyriau tuštumo jausmą sugrįžus..
Labai norėčiau ir trečią kartą patirti nėštumo laimę. Esu girdėjusi, kad vaikų turinčios motinos, pamatę nėščią moterį, pavydi jai. Pavydi jai to nuostabaus jausmo, ir atsakomybės pašaukti į gyvenimą dar vieną žmogutį...
Nėštumas man kartu ir svajonės. Apie tai, kaip prižiūrėsiu, kaip maitinsiu savo krūtimi, kaip mokysiu žengti pirmus žingsnius, kaip eisim pirkti žaislų ir ledų, kaip eisim į kiną, kaip šoksim namie abu į taktą mėgstamam "gabalui", kaip turėsim bendrų paslapčių nuo tėčio, ir kaip aš "lukštensiu" bendras jo ir tėčio paslaptis..
Vaiko pradėjimas ir užauginimas man - tai ir yra gyvenimo prasmė. Noriu, kad jis pralenktų mus, tėvus, gabumais, mokslais, karjera. Vaikas man - tai didžiulis impulsas kurti ir veržtis pirmyn.
Bijau pasakyti "sustok, akimirka žavinga". Kad tik nesustotų! Kad nenustotų augti, vystytis, kad laimingai užgimtų.
Bet tai taip trumpa.. Palyginus su dar būsiančiomis gyvenime atostogomis, kelionėmis, vakarėliais, karjeromis...
Tik jau su pilnatvės jausmu.
Kaip graziai parasei
Net uz sirdies griebe.As labai panasiai galvoju. 
QUOTE(naitas @ 2006 05 21, 22:22)
Nėštumas man - ištisas laimės periodas
Nublanko visas pasaulis, kelionės, darbai, planai, pinigai, netgi draugai
Pirmo nėštumo metu dar truputį pastebėdavau, ką "praradau" per nėštumo ir vaiko auginimo iki 1 metų laikotarpį, bet dabar...
Kas man tas aplinkinis pasaulis, nuomonės, palyginus su tai, kad manyje auga naujas mūsų šeimos narys?!
Kuriam tėtis ir mama - dievai - išbaidantys baubus, burzgiantys kaladėlėmis, medžiojantys gardumynus, lepinantys skrydžiais ant rankų... Kas gali būti gražesnio ir tikresnio .
Mintyse ir jau garsiai ištisai maldauju savo pilvelio - auk ir auk, tik labiau, tik pūskis. Kojos tinsta - na ir kas, tam yra atitinkamas apavas, strijos plėšo kūną - na ir kas, buvau jauna ir graži, bet nelaiminga, o dabar euforijoj .
Na ir kas, kad eilėj neužleidžia, kad nužiūri pavydžiais, o gal ir blogais žvilgsniais, juk aš gyvenu savo gyvenimą, laimingą gyvenimą..Neįvykusios kelionės - dieve, kokia tai tuštybė.. Buvau, mačiau, patyriau tuštumo jausmą sugrįžus..
Labai norėčiau ir trečią kartą patirti nėštumo laimę. Esu girdėjusi, kad vaikų turinčios motinos, pamatę nėščią moterį, pavydi jai. Pavydi jai to nuostabaus jausmo, ir atsakomybės pašaukti į gyvenimą dar vieną žmogutį...
Nėštumas man kartu ir svajonės. Apie tai, kaip prižiūrėsiu, kaip maitinsiu savo krūtimi, kaip mokysiu žengti pirmus žingsnius, kaip eisim pirkti žaislų ir ledų, kaip eisim į kiną, kaip šoksim namie abu į taktą mėgstamam "gabalui", kaip turėsim bendrų paslapčių nuo tėčio, ir kaip aš "lukštensiu" bendras jo ir tėčio paslaptis..
Vaiko pradėjimas ir užauginimas man - tai ir yra gyvenimo prasmė. Noriu, kad jis pralenktų mus, tėvus, gabumais, mokslais, karjera. Vaikas man - tai didžiulis impulsas kurti ir veržtis pirmyn.
Bijau pasakyti "sustok, akimirka žavinga". Kad tik nesustotų! Kad nenustotų augti, vystytis, kad laimingai užgimtų.
Bet tai taip trumpa.. Palyginus su dar būsiančiomis gyvenime atostogomis, kelionėmis, vakarėliais, karjeromis...
Tik jau su pilnatvės jausmu.
Nublanko visas pasaulis, kelionės, darbai, planai, pinigai, netgi draugai
Pirmo nėštumo metu dar truputį pastebėdavau, ką "praradau" per nėštumo ir vaiko auginimo iki 1 metų laikotarpį, bet dabar...
Kas man tas aplinkinis pasaulis, nuomonės, palyginus su tai, kad manyje auga naujas mūsų šeimos narys?!
Kuriam tėtis ir mama - dievai - išbaidantys baubus, burzgiantys kaladėlėmis, medžiojantys gardumynus, lepinantys skrydžiais ant rankų... Kas gali būti gražesnio ir tikresnio
.Mintyse ir jau garsiai ištisai maldauju savo pilvelio - auk ir auk, tik labiau, tik pūskis. Kojos tinsta - na ir kas, tam yra atitinkamas apavas, strijos plėšo kūną - na ir kas, buvau jauna ir graži, bet nelaiminga, o dabar euforijoj
.Na ir kas, kad eilėj neužleidžia, kad nužiūri pavydžiais, o gal ir blogais žvilgsniais, juk aš gyvenu savo gyvenimą, laimingą gyvenimą..Neįvykusios kelionės - dieve, kokia tai tuštybė.. Buvau, mačiau, patyriau tuštumo jausmą sugrįžus..
Labai norėčiau ir trečią kartą patirti nėštumo laimę. Esu girdėjusi, kad vaikų turinčios motinos, pamatę nėščią moterį, pavydi jai. Pavydi jai to nuostabaus jausmo, ir atsakomybės pašaukti į gyvenimą dar vieną žmogutį...
Nėštumas man kartu ir svajonės. Apie tai, kaip prižiūrėsiu, kaip maitinsiu savo krūtimi, kaip mokysiu žengti pirmus žingsnius, kaip eisim pirkti žaislų ir ledų, kaip eisim į kiną, kaip šoksim namie abu į taktą mėgstamam "gabalui", kaip turėsim bendrų paslapčių nuo tėčio, ir kaip aš "lukštensiu" bendras jo ir tėčio paslaptis..
Vaiko pradėjimas ir užauginimas man - tai ir yra gyvenimo prasmė. Noriu, kad jis pralenktų mus, tėvus, gabumais, mokslais, karjera. Vaikas man - tai didžiulis impulsas kurti ir veržtis pirmyn.
Bijau pasakyti "sustok, akimirka žavinga". Kad tik nesustotų! Kad nenustotų augti, vystytis, kad laimingai užgimtų.
Bet tai taip trumpa.. Palyginus su dar būsiančiomis gyvenime atostogomis, kelionėmis, vakarėliais, karjeromis...
Tik jau su pilnatvės jausmu.
oi kaip grazu
skaitydama tavo pasisakyma tiesiog pajutau kaip tu isdestai tai ka as jauciu daba nestumo metu...daznai atverciu sia tema bet niekaip negaliu issakyt tai ka jauciu tiesiog zodziais man neiseina to jausmo apsakyt o tas jausmas toks didelis, malonus..... kartais pagalvoju juk galeciau taip ne 9men o kur kas ilgiau
tik va tas nekantrumo jausmas pamatyt ta stebukleli kuris taip laukiamas ir mylimas....
QUOTE(naitas @ 2006 05 21, 22:22)
Nėštumas man - ištisas laimės periodas
Nublanko visas pasaulis, kelionės, darbai, planai, pinigai, netgi draugai
Nublanko visas pasaulis, kelionės, darbai, planai, pinigai, netgi draugai
Labai grazu!!!
ačiū 
Man patiko but nesciai,bet labiau patinka rankose laikyt savo vaikuti
Papildyta:
Įkišu ir aš savo trigraši
Kai pagimdžiau man buvo 19metų ir savi poreikiai mažiausiai rūpejo , ir dabar visada pirma vaikas, o poto visi kiti rūpesčiai, nes mama yra pirmas, ir galbūt vienintelis geriausiai žinantis , ko vaikas nori ir ko jam reikia. O keliauti su vaiku galima, tiesiog reiks pasiklaust savo gydytojos. Aš manau,kad ir jūsų mintys ir požiūris pasikeis, kai pamatysit savo vaikiukus. 
Papildyta:
QUOTE(Dzada @ 2006 05 14, 21:49)
Man jau dabar patinka..nors tik siek tiek krutys padidejoirb pilvukas vos vos, na cia labiau gal riebalinis sluoksnis kaupias ar pucia pilva:) bet nuotaikos tai permainingos, tai galvoju kaip faina bus leliuka tureti ai galvoju vat kokia atsakomybe, turesiu daug ko atsisakyti, o ar esu pasiruosusi???kam dar kyla tokiu minciu?Gagl gimus vaikui jos pasikeis?nes biski ziauriu taip galvoti..
QUOTE(june1 @ 2006 05 16, 16:57)
Zinok,man irgi tas pats.kazkaip anksciau galvojau labai optimistiskai,kad kaip nors sugebesiu pasirupinti paciomis pirmomis savaitemis kudikeliu.Galvojau,nuvaziuosiu pas mama,ji man pades.Bet kai ji dave suprast,kad pati jau viska yra primirsusi,kaip elgtis su mazais vaikais, o dar anyta prigasdino,kad reikes maitinti vos ne iki 2 metu(to tikrai nedarysiu) ir kad kai vaikui bus 8-9 menesiai apie kelione dar nesvajociau(o su vyru kaip ir susiplanavom,kad kita vasara tikrai kur nors vaziuosim paatostogaut i uzsieni,nes sia vasarele neiseis del nestumo),tai pasimeciau juodai.ir is viso mane nervai ima,nes zinau,kad anyta mane lygins su kita savo marcia,kuri tik ir tupineja aplink savo vaika,neturi savo poreikiu ir pan.Aisku,ji yra superine mama,as tokia tikrai nebusiu,tai zinau,kad noresiu gyventi ir savo ,ne tik vaiko gyvenima.Tai va.Bet aisku,vaikelio vistiek labai labai laukiu
Įkišu ir aš savo trigraši
Kai pagimdžiau man buvo 19metų ir savi poreikiai mažiausiai rūpejo , ir dabar visada pirma vaikas, o poto visi kiti rūpesčiai, nes mama yra pirmas, ir galbūt vienintelis geriausiai žinantis , ko vaikas nori ir ko jam reikia. O keliauti su vaiku galima, tiesiog reiks pasiklaust savo gydytojos. Aš manau,kad ir jūsų mintys ir požiūris pasikeis, kai pamatysit savo vaikiukus.
Sveikos,
matau, kad ne visos jauciates labai gerai budamos Vat as irgi labai norejau su kuo nors pasidalinti isgyvenimais. Is pradziu viskas buvo lyg ir labai gerai, bet pries kokia savaite pradejau jaustis tooookia negrazi. Nebetelpu i kai kuriuos rubus, maistas irgi ne visas tinka, visur saugotis, atsirado ant veido spuogu, visa diena jauciuosi pavargusi, irzli, nebespeju susitvarkyti ne tik namu bet ir saves... Nesakau, kad neesu laiminga, del busimo kudikelio, as laaaaaaabai laiminga, kad busiu mamyte, bet jauciuosi tokia negrazi ir nenaudinga pasauliui. Dar pries kelias savaites atrode, kad skrendu su vejeliu: visokiu daug reikalu, mokslai, draugai, namai, seima ir t.t. O dabar nieko nebeliko, nes nieko nebenoriu 
O viduje kalte tokia didele pries leliuka, kad taip niekuo nesidomiu
Vat pagaliau viska ir issakiau...
matau, kad ne visos jauciates labai gerai budamos
Vat as irgi labai norejau su kuo nors pasidalinti isgyvenimais. Is pradziu viskas buvo lyg ir labai gerai, bet pries kokia savaite pradejau jaustis tooookia negrazi. Nebetelpu i kai kuriuos rubus, maistas irgi ne visas tinka, visur saugotis, atsirado ant veido spuogu, visa diena jauciuosi pavargusi, irzli, nebespeju susitvarkyti ne tik namu bet ir saves... Nesakau, kad neesu laiminga, del busimo kudikelio, as laaaaaaabai laiminga, kad busiu mamyte, bet jauciuosi tokia negrazi ir nenaudinga pasauliui. Dar pries kelias savaites atrode, kad skrendu su vejeliu: visokiu daug reikalu, mokslai, draugai, namai, seima ir t.t. O dabar nieko nebeliko, nes nieko nebenoriu O viduje kalte tokia didele pries leliuka, kad taip niekuo nesidomiu Vat pagaliau viska ir issakiau...
Patinka, nes atsibodo eiti i darba
As irgi giliai sirdy esu laiminga... bet galvoj tai man nelabai gerai. Visokios priestaringos mintys, abejones, baimes. Kartais net galvoju, kad ne visia normali esu, tada man norisi verkti... O tai jau negerai - juk ir kudikis gyvana mamos emocijomis.
Ar ir jums taip stogas vaziuoja, ar cia normalu? Na, ne istisai, bet buna tokiu momentu... O gal man depresija, gal reiktu kreiptis i psichologa? Parasykit, bukit geros! Vyras mano optimistas, o as tokia isskydusi jauciuos, kad. Pasakykit, kad as ne viena... Paguoskit.
Ar ir jums taip stogas vaziuoja, ar cia normalu? Na, ne istisai, bet buna tokiu momentu... O gal man depresija, gal reiktu kreiptis i psichologa? Parasykit, bukit geros! Vyras mano optimistas, o as tokia isskydusi jauciuos, kad. Pasakykit, kad as ne viena... Paguoskit.
