O ypač kai buvo dvi gyvybės buvau labai laiminga... 
Man patinka būt nėščiai ;] Nepaisant,kad pirmosiomis savaitėmis buvo šioks toks pykinimas,pilvo maudimas...O šiaip jei žinai,kad tavyje gyvybė yra,tai išvis fantastika O ypač kai buvo dvi gyvybės buvau labai laiminga...
O ypač kai buvo dvi gyvybės buvau labai laiminga...
Man kol kas patinka buti , vyras sako, kad atrodau seksualiai. 
As esu sau grazi 
, vyras sako, kad atrodau seksualiai. As esu sau grazi
O man taip baisiai nepatinka... 
Nuo sestos savaites buvo bloga visa laika, 24 valandas per para, stogas vaziavo, pikta buvau ant viso pasaulio, kad per ta bloguma net pasidziaugt vaikeliu nepajegiu. Vyresniuju irgi gaila, kurie mamos beveik nemate, nes i darba dar nusliausdavau, bet grizus namie tiesiai i lova, miego noredavau nenormaliai. Valgyt norejau istisai, bet negalejau - viskas buvo neskanu, kazkoki metalini prieskoni turejo. O svoris augo nuo pirmos dienos, ir cia valgant maziau, nei pries pastojant! Net kalorijas skaiciuot pradejau (pirma karta gyvenime, nes niekada jokios dietos nesilaikiau), maniau, gal nepastebedama susveiciu kokius 4000 kal per diena, juk nuo oro tai tikrai neauga? Pasirode, kad ne, valdau net per mazai, ty normaliai tai svoris krist turetu, betgi ne, per pirmus 4 men po 1-2 kg per menesi. Bet guodziau save, kad cia taip reikia, kad del leliaus viska galima iskentet, ir laukiau tos stebuklingos 12-13 savaites, kai pasak visu pasaulio knygu, pykinimas praeis. Bet kai nuo 14 savaites pradejo darytis dar BLOGIAU, maniau nudurnesiu, tada kazkaip sove mintis eiti pas akupunkturista. Sedejau prismaigstyta adateliu (jausmas ne koks, bet tuo metu jau man nesvarbu buvo, kad tik ta pykinima kaip nors sumazintu!), ir jauciau, kaip tas blogumas pamazu mazeja, vel pradedu spalvas matyt, vos neapsizliumbiau, jau buvau visai pamirsus ka reiskia apynormaliai jaustis. Taigi po keliu apsilankymu, nors visiskai nesibaige tas pykinimas dar pora menesiu, bet pasidare pakenciamas ir ne pastovus. O pilvas augo nuo pirmos dienos, kai buvau 11 savaiciu, zmones man vieta atsisest traukiny uzleist pradejo, dabar 26 savaites, kam pasakai kad leliaus dar 3 menesius laukt, pirma reakcija buna - tai turbut dvynukai! O jau ultragarsu 4 kartus ziurejo, vaikas vienas, ir dydziu atitinka visas datas, ne milzinas. Taigi taip niekad ir nepajutau tu geruju nestumo pusiu - energijos antpludzio ir geros savijautos, kai blogumas praeina, o pilvas dar nera toks didelis, kad trukdytu.
Labai ta leliu myliu ir laukiu, nors siuo metu atrodo, kad jau visa likusi gyvenima busiu nescia (nors protu labai gerai suprantu, kad tik 3 menesiai liko!). Smagu jaust, kai spardosi, kai kiekviena diena stipresnis darosi, nors jau dabar tie spyriai tooooooooookie, kad oho! Vakar taip davesi, kad net nejuokinga buvo, maniau melynes ant pilvo atsiras, net sonus skaudejo ne juokais. Salia metre diedas sedejo ir pakraupusiom akim ziurejo, kaip mano pilvuzas i visas puses juda, o man plaukai siausiasi pagalvojus, kad jam dar tiek laiko augti ir stipreti...
Issipleciau cia biski, bet ir paciai lengviau pasidare, kartais gerai i save is sono pasiziuret, tada ne taip juodai viskas atrodo. Pavydziu siek tiems toms, kas besilaukdamos gerai jauciasi, dziaukites ir padalvokit, kad ne visoms taip. Mane tai palaiko tik zinojimas, koks atpildas laukia tu devyniu menesiu gale.
Nuo sestos savaites buvo bloga visa laika, 24 valandas per para, stogas vaziavo, pikta buvau ant viso pasaulio, kad per ta bloguma net pasidziaugt vaikeliu nepajegiu. Vyresniuju irgi gaila, kurie mamos beveik nemate, nes i darba dar nusliausdavau, bet grizus namie tiesiai i lova, miego noredavau nenormaliai. Valgyt norejau istisai, bet negalejau - viskas buvo neskanu, kazkoki metalini prieskoni turejo. O svoris augo nuo pirmos dienos, ir cia valgant maziau, nei pries pastojant! Net kalorijas skaiciuot pradejau (pirma karta gyvenime, nes niekada jokios dietos nesilaikiau), maniau, gal nepastebedama susveiciu kokius 4000 kal per diena, juk nuo oro tai tikrai neauga? Pasirode, kad ne, valdau net per mazai, ty normaliai tai svoris krist turetu, betgi ne, per pirmus 4 men po 1-2 kg per menesi. Bet guodziau save, kad cia taip reikia, kad del leliaus viska galima iskentet, ir laukiau tos stebuklingos 12-13 savaites, kai pasak visu pasaulio knygu, pykinimas praeis. Bet kai nuo 14 savaites pradejo darytis dar BLOGIAU, maniau nudurnesiu, tada kazkaip sove mintis eiti pas akupunkturista. Sedejau prismaigstyta adateliu (jausmas ne koks, bet tuo metu jau man nesvarbu buvo, kad tik ta pykinima kaip nors sumazintu!), ir jauciau, kaip tas blogumas pamazu mazeja, vel pradedu spalvas matyt, vos neapsizliumbiau, jau buvau visai pamirsus ka reiskia apynormaliai jaustis. Taigi po keliu apsilankymu, nors visiskai nesibaige tas pykinimas dar pora menesiu, bet pasidare pakenciamas ir ne pastovus. O pilvas augo nuo pirmos dienos, kai buvau 11 savaiciu, zmones man vieta atsisest traukiny uzleist pradejo, dabar 26 savaites, kam pasakai kad leliaus dar 3 menesius laukt, pirma reakcija buna - tai turbut dvynukai! O jau ultragarsu 4 kartus ziurejo, vaikas vienas, ir dydziu atitinka visas datas, ne milzinas. Taigi taip niekad ir nepajutau tu geruju nestumo pusiu - energijos antpludzio ir geros savijautos, kai blogumas praeina, o pilvas dar nera toks didelis, kad trukdytu.Labai ta leliu myliu ir laukiu, nors siuo metu atrodo, kad jau visa likusi gyvenima busiu nescia (nors protu labai gerai suprantu, kad tik 3 menesiai liko!). Smagu jaust, kai spardosi, kai kiekviena diena stipresnis darosi, nors jau dabar tie spyriai tooooooooookie, kad oho! Vakar taip davesi, kad net nejuokinga buvo, maniau melynes ant pilvo atsiras, net sonus skaudejo ne juokais. Salia metre diedas sedejo ir pakraupusiom akim ziurejo, kaip mano pilvuzas i visas puses juda, o man plaukai siausiasi pagalvojus, kad jam dar tiek laiko augti ir stipreti...
Issipleciau cia biski, bet ir paciai lengviau pasidare, kartais gerai i save is sono pasiziuret, tada ne taip juodai viskas atrodo. Pavydziu siek tiems toms, kas besilaukdamos gerai jauciasi, dziaukites ir padalvokit, kad ne visoms taip. Mane tai palaiko tik zinojimas, koks atpildas laukia tu devyniu menesiu gale.
QUOTE(athina @ 2006 08 03, 12:46)
O man taip baisiai nepatinka... Nuo sestos savaites buvo bloga visa laika, 24 valandas per para, stogas vaziavo, pikta buvau ant viso pasaulio, kad per ta bloguma net pasidziaugt vaikeliu nepajegiu. Vyresniuju irgi gaila, kurie mamos beveik nemate, nes i darba dar nusliausdavau, bet grizus namie tiesiai i lova, miego noredavau nenormaliai. Valgyt norejau istisai, bet negalejau - viskas buvo neskanu, kazkoki metalini prieskoni turejo. O svoris augo nuo pirmos dienos, ir cia valgant maziau, nei pries pastojant! Net kalorijas skaiciuot pradejau (pirma karta gyvenime, nes niekada jokios dietos nesilaikiau), maniau, gal nepastebedama susveiciu kokius 4000 kal per diena, juk nuo oro tai tikrai neauga? Pasirode, kad ne, valdau net per mazai, ty normaliai tai svoris krist turetu, betgi ne, per pirmus 4 men po 1-2 kg per menesi. Bet guodziau save, kad cia taip reikia, kad del leliaus viska galima iskentet, ir laukiau tos stebuklingos 12-13 savaites, kai pasak visu pasaulio knygu, pykinimas praeis. Bet kai nuo 14 savaites pradejo darytis dar BLOGIAU, maniau nudurnesiu, tada kazkaip sove mintis eiti pas akupunkturista. Sedejau prismaigstyta adateliu (jausmas ne koks, bet tuo metu jau man nesvarbu buvo, kad tik ta pykinima kaip nors sumazintu!), ir jauciau, kaip tas blogumas pamazu mazeja, vel pradedu spalvas matyt, vos neapsizliumbiau, jau buvau visai pamirsus ka reiskia apynormaliai jaustis. Taigi po keliu apsilankymu, nors visiskai nesibaige tas pykinimas dar pora menesiu, bet pasidare pakenciamas ir ne pastovus. O pilvas augo nuo pirmos dienos, kai buvau 11 savaiciu, zmones man vieta atsisest traukiny uzleist pradejo, dabar 26 savaites, kam pasakai kad leliaus dar 3 menesius laukt, pirma reakcija buna - tai turbut dvynukai! O jau ultragarsu 4 kartus ziurejo, vaikas vienas, ir dydziu atitinka visas datas, ne milzinas. Taigi taip niekad ir nepajutau tu geruju nestumo pusiu - energijos antpludzio ir geros savijautos, kai blogumas praeina, o pilvas dar nera toks didelis, kad trukdytu.
Labai ta leliu myliu ir laukiu, nors siuo metu atrodo, kad jau visa likusi gyvenima busiu nescia (nors protu labai gerai suprantu, kad tik 3 menesiai liko!). Smagu jaust, kai spardosi, kai kiekviena diena stipresnis darosi, nors jau dabar tie spyriai tooooooooookie, kad oho! Vakar taip davesi, kad net nejuokinga buvo, maniau melynes ant pilvo atsiras, net sonus skaudejo ne juokais. Salia metre diedas sedejo ir pakraupusiom akim ziurejo, kaip mano pilvuzas i visas puses juda, o man plaukai siausiasi pagalvojus, kad jam dar tiek laiko augti ir stipreti...
Issipleciau cia biski, bet ir paciai lengviau pasidare, kartais gerai i save is sono pasiziuret, tada ne taip juodai viskas atrodo. Pavydziu siek tiems toms, kas besilaukdamos gerai jauciasi, dziaukites ir padalvokit, kad ne visoms taip. Mane tai palaiko tik zinojimas, koks atpildas laukia tu devyniu menesiu gale.
Nuo sestos savaites buvo bloga visa laika, 24 valandas per para, stogas vaziavo, pikta buvau ant viso pasaulio, kad per ta bloguma net pasidziaugt vaikeliu nepajegiu. Vyresniuju irgi gaila, kurie mamos beveik nemate, nes i darba dar nusliausdavau, bet grizus namie tiesiai i lova, miego noredavau nenormaliai. Valgyt norejau istisai, bet negalejau - viskas buvo neskanu, kazkoki metalini prieskoni turejo. O svoris augo nuo pirmos dienos, ir cia valgant maziau, nei pries pastojant! Net kalorijas skaiciuot pradejau (pirma karta gyvenime, nes niekada jokios dietos nesilaikiau), maniau, gal nepastebedama susveiciu kokius 4000 kal per diena, juk nuo oro tai tikrai neauga? Pasirode, kad ne, valdau net per mazai, ty normaliai tai svoris krist turetu, betgi ne, per pirmus 4 men po 1-2 kg per menesi. Bet guodziau save, kad cia taip reikia, kad del leliaus viska galima iskentet, ir laukiau tos stebuklingos 12-13 savaites, kai pasak visu pasaulio knygu, pykinimas praeis. Bet kai nuo 14 savaites pradejo darytis dar BLOGIAU, maniau nudurnesiu, tada kazkaip sove mintis eiti pas akupunkturista. Sedejau prismaigstyta adateliu (jausmas ne koks, bet tuo metu jau man nesvarbu buvo, kad tik ta pykinima kaip nors sumazintu!), ir jauciau, kaip tas blogumas pamazu mazeja, vel pradedu spalvas matyt, vos neapsizliumbiau, jau buvau visai pamirsus ka reiskia apynormaliai jaustis. Taigi po keliu apsilankymu, nors visiskai nesibaige tas pykinimas dar pora menesiu, bet pasidare pakenciamas ir ne pastovus. O pilvas augo nuo pirmos dienos, kai buvau 11 savaiciu, zmones man vieta atsisest traukiny uzleist pradejo, dabar 26 savaites, kam pasakai kad leliaus dar 3 menesius laukt, pirma reakcija buna - tai turbut dvynukai! O jau ultragarsu 4 kartus ziurejo, vaikas vienas, ir dydziu atitinka visas datas, ne milzinas. Taigi taip niekad ir nepajutau tu geruju nestumo pusiu - energijos antpludzio ir geros savijautos, kai blogumas praeina, o pilvas dar nera toks didelis, kad trukdytu.Labai ta leliu myliu ir laukiu, nors siuo metu atrodo, kad jau visa likusi gyvenima busiu nescia (nors protu labai gerai suprantu, kad tik 3 menesiai liko!). Smagu jaust, kai spardosi, kai kiekviena diena stipresnis darosi, nors jau dabar tie spyriai tooooooooookie, kad oho! Vakar taip davesi, kad net nejuokinga buvo, maniau melynes ant pilvo atsiras, net sonus skaudejo ne juokais. Salia metre diedas sedejo ir pakraupusiom akim ziurejo, kaip mano pilvuzas i visas puses juda, o man plaukai siausiasi pagalvojus, kad jam dar tiek laiko augti ir stipreti...
Issipleciau cia biski, bet ir paciai lengviau pasidare, kartais gerai i save is sono pasiziuret, tada ne taip juodai viskas atrodo. Pavydziu siek tiems toms, kas besilaukdamos gerai jauciasi, dziaukites ir padalvokit, kad ne visoms taip. Mane tai palaiko tik zinojimas, koks atpildas laukia tu devyniu menesiu gale.
Athina, man irgi beveik 26 savaites. Prisijunk prie lapkritinuku, jie yra nestukiu pasnekesiuose. Faina su jomis paplepeti.
Na pritariu, kad smagu jausti augancia gyvybe
savyje, taciau nesciai buti nepatinka, pradzioje
buvo blogumai vemimai, poto visokie tempimai
sunkumai, niekur netelpu, pati sau i nelabai patinku,
veidas dar gyvenime toksai baisus nebuvo.
Na bet kai gims maziuke tai taisysimes
savyje, taciau nesciai buti nepatinka, pradzioje
buvo blogumai vemimai, poto visokie tempimai
sunkumai, niekur netelpu, pati sau i nelabai patinku,
veidas dar gyvenime toksai baisus nebuvo.
Na bet kai gims maziuke tai taisysimes
Man labai patinka buti
Busena nepakartojama lb laukiu kada vel galesiu buti
lb laukiu kada vel galesiu buti
man labai patiko būti neščia. nes valgai ką nori ir kiek nori pilnėji ir gražėji
QUOTE(linmauric @ 2006 08 04, 21:08)
Na, ne visos pilnėja ir gražėja. Yra moterų, kurioms nėštumas sukelia diskomfortą. O pilnėjimas gali smarkiai atsiliepti po gimdymo. KAi svoris nenori grįžti į buvusius rėmus.
o man labai patinka irgi. kartais vargina nuovargis ir tai kad miegelio labai noriu, bet nieko.
mano vyras ish proto eina... nors ir anksciau ejo, bet dabar kitaip kazkaip...
jis labai norejo vaikelio
mano vyras ish proto eina... nors ir anksciau ejo, bet dabar kitaip kazkaip...
jis labai norejo vaikelio
Man labai patiko būti nėščiai. Ačiū dievui, nebuvo jokių blogumu, tinimo, aišku tapau lėtesnė, į kai kuriuos mėgstamus rūbus netilpau, bet labai malonu buvo jausti kūdikį savyje, tokių stiprių ir žvilgančių plaukų ir nagų niekad iki to neturėjau...Ypač patiko ilgi romantiški vakarai, pasivaikščiojima ir kelionės su vyru, kaip naujas medaus mėnuo... žodžiu nėštumas buvo didelis džiaugsmas mūsų šeimai.
