Vyro sesuo- kokie jūsų santykiai?

O aš visai nebendrauju, ir gerai darau

Aš ir sesuo, ir žmona Oi kiek istorijų būta visokių.

Mano brolis jaunesnis, tai labai jaučiu rūpestį dėl jo Na, bet dabartinė jo draugė tikrai labai Nei labai graži, nei ten super figūringa, bet charakteris, intelektas, bendravimas - aukštas lygis. Džiaugiuosi, kad mano broliukas pagaliau ne fyfa išsirinko, o tiesiog fainuolę. Kiek žinau ji, iš savo pusės, manęs biški bijo, nes esu vos ne 10 metų vyresnė Man tai net kažkiek patinka


Na, o mano vyro sesuo yra mano vienmetė. Iš pradžių buvo labai sunku bendrauti. jei kur eidavome visi trys, tai įsivaizduojat, ji vis į tarpą tarp manęs ir mano vyro lįsdavo. Net jei būdavome susikibč rankytėmis. Mane tas ir kiti panašūs vaizdeliai varydavo iš proto. Kiek kartu su juo susipykome dėl to

Bet čia į pagalbą man atėjo mano mama. Jos žodžiai išsipildė visu 100 proc. Sakė, kai vyro (tada dar tik draugas) sesuo susiras savo laimę ir meilę, viskas pasikeis. Taip ir buvo. Nors ne iš karto tas virsmas įvyko, bet po truputį santykiai vis šiltėjo. Tokių vaidelių ir nesąmonių mažėjo.

Na, o po vestuvių tai iš viso viskas labai gerai Mes einam dviese su ja kartu papietauti, apsipirkti, tariamės dėl naminių reikalų, dovanų. Žodžiu, pradedu turėti sesę, kurios visada labai norėjau Beje, ji jau į tarpą tarp mūsų nebelenda

Tai va taip va. Pakantumo ir kantrybės

nei su vaikino seserim, nei su brolio zmona nesipykstu, bet nesam drauges..
viena jaunesne, kita vyresne, bet ne amziuje esme.. matyt nesutampa charakteriai

As ir nesutariu su vyro sese o su brolio zmona taip sauniai bendraujame
Net negaliu rasyti supermamose ispasakoja ji viska savo tevam o tie atlekia su priekaistais

Nu va del ko, tfu tfu tfu neturiu problemu, tai del bendravimo su vyro seserimi.
na visko buna 9mintyse) ir jai ir man, gal pasipintinam viena ant kitos del kokio menkniekio, bet siaip tai super, kad ji yra. Ir pagalbininke ir pasisneketi galime ir paslapti kokia issiduoti.

Bet mano vyras turi dvi seseris, tai vyresne uz mane beveik dveis metais vyresne, o jaunesne uz mane 5 metais jaunesne, na tai su jaunesne gal kiek maziau to bendrapokalbiu dar yra, bet tikrai nesipyskatam, nors mano charakteris oioijoj bet jos labai kantrios ir tolerantiskos , aciu joms

Gerai kaip sutariat ir pataria o as kaip laukiausi klausiau del vezimo patarimo ko vaikuciui reikia visdelto buvo praeje nemazai laiko po pirmo gidimo tai is jos jokio normalauspatarimo negavau Siuo metu mano broliene laukiasi tai plepam ir plepam ko reiketu koks geriau vezimas kedutes ir ttt. su vyro sese susitikus laukia neturiu apie ka paplepeti nes zmogus kartais i tave taip paziuri su pasaipa tai pasimetu

nemėgstam viena kitos nuo pat pradžių , bet tenka bendraut,nori nenori

Negaliu pakest savo vyro sesiu

Kai tik susipažinau su savo vyro seserim, tai mes kažkaip neblogai sutarėm. Vėliau kartu buvom užsienyje, tai buvom susimušusios, ji kaip visada (ir dabar) mane visu blogiu kaltina, nors neretai mano vyras būna numeta mintį, o man primeta. Tai va, po susimušimo galvojau - niekada nieko....daugiau...
Bet kaip sakoma, nespjauk į šulinį....ji viena vėl išvažiavo į užsienį ir patapo nėščia, o su būsimu tėveliu išsiskyrė. Taigi, paskambino man ir ...paprašė pagalbos. Aš kaip žmogus, ilgai nuoskaidų nepaliekantis sutikau. Mečiau darbą, vyras irgi, nusipirkom mašiniuką ir išvažiavom gelbėt sesutės...
Ten gimė vaikutis (visą nėštumą buvau prie jos, kaip tėtis, dalyvavau gimdyme, pirmus du mėnesius prižiūrėjau lialių - iki 6val.ryto miegodavau su vaiku, paskui kai nešdavau į lovą, o apie 10val. išeidavau į darbą, grįždavau - maudydavau vaiką, eidavau į lauką ir pan.-jai depresija buvo, tai nieko beveik ir nedarydavo. Po tų dviejų mėn. atvažiavo jos motina, biškį padėjo, bet vistiek nuo vaiko aš nesitraukdavau). Kai vaikui sukako du metai, mes su vyru nusprendėm kad jau gana jai pagalbos (juk visą gyvenimą nepadėsi, patiem reikia gyvenimą tvarkytis), parsivežėm atostogų vaiką į Lietuvą. Tos atostogos šiek tiek užtruko - vietoj planuotų 2-3 mėn. išssitempė į metus ir keletą mėn. Visą tą laiką mes buvom kaip seserys, pasikalbėdavom, viskuo dalindavomės, aišku būdavo, kad susipykstam, bet kai kartu gyveni, tai neišvengiama. Vaikas buvo aprūpintas nuo a iki ž, ji irgi, kadangi visų trijų atlyginimas buvo skiriamas gyvenimui, o ne taupymui.
Kai Lietuvoje aš jau patapau nėščia ir man buvo 6-7mėn. ji grįžo į Lietuvą visam ir prasidėjo....
Kadangi vaikas jau gyveno tik su mama (mes nusipirkom butą ir išsikraustėm iš tėvų namų), tai daugiau mūsų pagalbos jai nebereikėjo. Ji visai nesidomėjo mano nėštumu, jei man būdavo negera, tai ji būtinai pasakydavo, kad apsimetu ir kad jai buvo šimtą kartų sunkiau. mano vaikui nepadėjo apsirūpinti niekuo (nors mes jos vaikui iš Lietuvos parvežėm absoliučiai viską - nuo šliaužtų iki vežimėlio ir lovos).
Taigi, dienos bėgo ir nusprendėm pakrikštyti savo vaiką (mes su vyru esam jos vaiko krikštatėviai), ir ji sugebėjo sugadinti mums krikštynas - diena prieš viską mes taip susibarėm, kad teko viską atšaukti.
Aš supratau vieną dalyką - tada kai žmogui buvai naudingas, su tavim ir elgėsi gerai, o dabar kai naudos nebereikia ar ji nebeteikiama, tai ir galima visą š...krauti ant galvos. Dabar nenoriu net žiūrėt į jos pusę (kaip "tyčia" butą nusipirko sekančiame name kaip ir mes - pro balkonus galima susikalbėti)....vat tokia istorija....

Jeigu žmogui leidžiama lipti kitam ant sprando, jis būtinai taip ir padarys.

Tai jau tikrai ir ne kitaip .

aš tai kolkas puikiai sutariu su būsimo vyro sese. mes visada paplepam, į parduotuves išeinam, svečiuojamės viena pas kitą, aš jos vaikutį pasaugau, jei jai reik išlėkt:) smagu

čia, matyt, nuo charakterio viskas priklauso, o ne nuo giminystės ryšių...