Na, gal ir sutikčiau su mintimi, kad sesuo - kaip ir mama - labai nenori prarasti brolio (sūnaus) dėmesio, kurį turėjo prieš šiam vedant.
Bet vis tiek - turbūt pirmiausia problema - ne giminystės ryšiai, o žmogus, jo būdas. Dar prie to turbūt prisideda tai, kad vyro sesuo ir žmona (arba kuri nors viena iš jų) lyg ir jaučiasi įpareigotos susidraugauti.
Mano situacija tokia: esu sesuo, o mano brolis - na, nepasakyčiau, kad labai esu prie jo prisirišusi, vaikystėj taip pat nebuvo labai gerų santykių tarp mūsų - daugiau konkurencija, nei kokia nors broliška-seseriška meilė. Dabar, aišku, santykiai draugiškesni, stengiamės vienas kitam padėti, kur tik galim, nors mano brolis - iš tų nepriklausomų, išdidžių žmonių, kuriam paprašyti pagalbos - didelis nusižeminimas. Tai galima sakyti, kad jis man daugiau padeda, nei aš jam
O del brolio draugės (jie kol kas nevede, tačiau gyvena kartu) - na, ką galečiau pasakyti? Tai jo pasirinkimas, ir man iš tiesų nėra skirtumo, su kuo jis gyvena, jei tik jam pačiam taip gerai. Man asmeniškai nepriimtinas tos merginos savigarbos neturėjimas, nors dėl to tikrai nenoriu jos kaip nors vengti. Tik žinau, kad gera draugė ji man tikrai nebus. O bendrauti - kodėl gi ne? Su broliu ir jo drauge matomės tikrai retai, tad man bendravimas su ja nesudaro problemos.
Kita vertus - ji nėra tokia jau visiškai kvaila. Netgi sakyčiau - gudri. Moka brolį priversti daryti tai, ko jai reikia. Ir, sakyčiau, gana humaniškais būdais - taip, kad jis pats to nepastebi. O turint omenyje, kad mano brolis mėgsta taurelę - netgi džiaugiuosi, kad jinai jį gal šiek tiek aptramdys neprievartiniu būdu. O jeigu jam tai į sveikatą - kodėl gi man turi skaudėti galvą, kad jo draugė turi, mano manymu, per mažai savigarbos? Kas man iš to, kad draugė būtų "pagal mane", tačiau jie ten pyktųsi, rietųsi ir man dar reiktų ją guosti ir teikti psichologinę pagalbą?..
O šiaip - aš problemą matyčiau tik tuomet, jei tektų gyventi po vienu stogu ar labai daug bendrauti. Visais kitais atvejais, kai bendraujama tik minimaliai ir iš mandagumo - nesunku ir pakentėti, apsimesti, kad "viskas gerai".
Aišku, jei aš, nesvarbu, ar žmona, ar sesuo būdama, dėčiau visas pastangas "bendrauti", o jinai, toji kita, praeitų pro mane kaip pro sieną, tada jau ir man to būtų per daug. Bet čia jau galima pakalbėti apie žmogaus kultūrą, taktą ir t.t.