QUOTE(slonko @ 2006 11 21, 18:51)
Kaip jums sekasi sutarti su vyro seserim?
O jei jus esat ta sesuo- tai del ko nemegstat brolio zmonos?
Klausiu del to, kad mums su vyro sese nepavyko surasti bendros kalbos

Ilgai del to pergyvenau, negalejau tuo patiketi, nes esu komunikabilus zmogus, maniau kad su kiekvienu galiu "susisneketi", o cia.. Aisku, ten charakteris ir budas-
jai antipatija, o po kurio laiko nusprendziau nereaguoti

Dabar ji man kaip ir neegzistuoja, nors labai gaila kad taip yra
sveikos,
čia pusė istorijos lyg ir apie mane
Prieš keletą mėnesių dėl tokios personos labai sunkiai išgyvenau, norėjau pati čia temą užvesti... Buvo dienų, kai atrodė, mane ras...atšalusią nuo nervinio išsekimo...
vyras turi sesę, kuri mūsuose moša vadinama. Trumpai drūtai ir tiesą sakant, nelabai skambiai...
Tai ta sesė yra už mane 8 metais vyresnė ir senmergė.
Jos personai apibrėžti, turiu suminėti visus jos teigiamus bruožus - vos ne kas sekmadienį eina į bažnyčią, myli savo tėvus ir gyvena su jais, labai tvarkinga - plauna, gremžia, skalbia, trina, šveičia, zulina iki "skylių" languose, plytelėse, vonioje. Turi savo svarią nuomonę vaikų auklėjimo klausimais, moralės ir kt srityse.
Ir be galo atsidavusi savo šeimos nariams (mamai, tėvui ir broliams) - jei kuris parėjo namo, tuoj nubėgs ir užkais valgyti, padės ant stalo servetėles, įrankius, lėkšteles, žiūrės skaičiuos kąsnius atsisėdus kaip ir kada kas kiek suvalgo, atims lėkštes, suplaus, iššluostys, padės į vietą, nusterilizuos stalą kur valgei ir kėdę kur sėdėjai ir pakvies į kitą kambarį... Ten patemps kokią raukšlelę, pataisys gėlę...anksčiau to nepastebėjau... Bet dabar tai suprantu, kad jos misija šiam gyvenime - tik skalbimas ir virimas, ir brolių žmonų žeminimas.
Negalima nieko prasitarti apie savo naujus pirkinius, nes ims protinti, kad labdarynuos žymiai pigiau...
Kai susipažinau su būsimu vyru, jo sesuo net neketino su manimi bendrauti. O brolį "auklėdavo" man negirdint.
Apsimečiau akla ir kurčia. Pamaniau, "nukirsiu" aš ją savo dėmesiu, pamatys, kad brolis laimingas, ir ji nusiramins. Be to, dėjau viltis, kad ji pati susiras kadrą ir pagaliau supras kas ir kaip.
Dešimt metų praėjo. Gal pavežt, gal atnešt, ką norėtum dovanų kalėdoms, gal užeisi į svečius...
Galiausiai padariau katastrofišką klaidą - patikėjau jai savo vaiką.

Ji tuo metu nedirbo, tai pamaniau, koks man skirtumas, kam mokėti - svetimai ar savai...
Dabar "skinu" rezultatą - kadangi panelė senmergė "geriau" už mane išmano visus reikalus, tai jau ir mano vaikui girdint, pasako, kad aš netinkamai auklėju savo vaiką, kad neprižiūriu, kad nemyliu. Jai visai normalu atrodo atvirai vilioti mano vaiką nuo manęs žaislais ir leidimais uošvių bute daryti "ką tik nori".
O tai, kad ji bučiuoja mano vaiką, mane varo iš proto.
Beje, ji leisdavo sau mane kontroliuoti, ką gaminu valgyt jos broliui. Atėjus į svečius tiesiog pakilnodavo puodus ar skambindavo telefonu: - broli, ką šiandien valgei?
Aiškumo dėlei turiu pasakyti, kad namuose visada yra ką valgyti
Va taip gyvenu... Neįsivaizduoju, kas būtų, jei gyventume kartu