Universitetinė Antakalnio klinika (AK)

Skamba neįtikinamai. Visą parą budi po dvi akušeres. Gydytojas vizituoja ryte ir vakare. Budėjimo metu akušerės kviečia gydytoją.

Pasidalinsiu patirtimi ir aš.
Prieš 4 mėn. gimdžiau AK. Kadangi buvo neplanuotas cezaris, tai teko ten pagulėti beveik savaitėlę (o ji dar pasitaikė ir su šventėmis), tai galima sakyt, mačiau tikriausiai visas pamainas pogimdyviniam skyriuje
Taigis....
Pirmas aukštas. Viskas labai gerai, išskyrus nesusipratimą dėl durų. Atvažiavom naktį. Laukinės durys buvo atrakintos. Mes užėjom. Priimamasis užrakintas. Pabeldėm. Nieko. Apėjom per gimdymo skyrių ir užėjom iš vidaus. Akušerė tikriausiai miegojo, puolė bartis, kodėl nekambinm į duris, nesvarbu, kad atrakintos
Gimdžiau susitarusi su gydytoju, priežiūra buvo tikrai gera. Ryte paprašius epidūro atbėgo anesteziologė. Gavau bartis, kad per mane ji turėjo atidėti operaciją. Pradėjo daryt epidūrą. Duriant nevalingai krūptelėjau. Vėl gavau bartis "ko čia šokinėju". Sakau nesitikėjau, kad bus toks jausmas. Ai, žodžiu barėsi tol, kol kišenėje pas ją nusėdo vokelis. Tada situacija visiškai pasikeitė. Atsirado šypsena veide, pradėjo normaliai bendrauti. Epidūrą padarė tikrai labai gerai. (dar prieš sumokant) O kai viskas pasisuko cezario link, tai tikrai labai labai gerai dirbo anesteziologė. Kalbino reikiamu momentu, kad nukreiptų dėmesį, sakė ką kada turiu daryti. Skausmo nejaučiau, bet visas kūnas buvo mano (nuo stalo savomis kojomis remdamasi persikėliau ant ratukų ) ir su šypsena psitikau vyrą, laukiantį pooperacinėj palatoj.

Antras aukštas. Palata priešais akušerių postą. Atsikelt negalim nei viena (trivietėj palatoj gulėjom dviese, abi po cezario). Akušerė davė savo mobilaus tel. Nr. jei ko nors reiks , "pamajakint" ir ji atbėgs. Viskas labai gerai iki gruodžio 31 d. naktinės pamainos. Nu suprantu, kad šventės, bet pamaina, tai baisi pasitaikė. Pirmiausia sunervavo, kad įbėgusi į palatą vakare pareiškė, kad vyrai, jums lankymo valandos iki tiek. Prašom nebūti ilgiau (iki to laiko neužkliuvo nei vienai pamainai kiek tie mūsų vyrai buvo, kada ateida, kada išeidavo). Bet nors naujuosius norėjosi sutikti kartu su visa šeima, pabučiuot vyrą ir sūnų. Apsiblioviau. Nuėjom į naujagimių skyrių paklaust ar galim vaiką atnešti vėliau (šiaip paimdavo 22 val.), o ten sako, jūs nepergyvenkit, būkit kiek jums reikia (aišku proto ribose) ir vaiką atnešit po dvylikos, tikrai nieko neatsitiks. Taigi taip sutikom naujus AK. Tiesa dar akušerė buvo atbėgusi suleist vaistus. Gaudavau 3 k. dienoj penicilino dozę. Tai vakare net nežiūrėjo kur leidžia (pasirodo kateteris buvo išsijudinęs), gavau dozę į rankos raumenį (prieš tai pamainoj akušerė sakė, kad penicilino niekas neleidžia jau į raumenį, nes labai skausminga). Išsipūtė ranka iki alkūnės. Nuėjau paklaust, ką daryt, tai vienai baisiai nepatiko, kad trukdau, kita, kur leido lyg ir susinepatogino. Net uždėjo kompresą po to.
Naujagimių skyrius. Labai tikrai stebiuosi, kad daug kas apie šį skyrių atsiliepia blogai. Kiek teko su jais bendrauti, tai tikrai labai labai geros moterytės pasitaikė. Naktį prieš išrašant, vaikui užsikišo nosytė (sūnutis jau buvo su manim). Tai apie 5 val ryto ėjau su vaiku ieškot pagalbos. Pažadinom budinčią sesutę. Buvau maloniai nustebinta, kaip gražiai ten su vaiku elgėsi, kaip švelniai valė nosytę. net pasiūlė eit man prigult, vaiką atneš man į palatą


Iš tikrųjų tai košelių besilaukiančioms mamytėms tikrai užtenka. Neštumo metu teko lankytis pas edokrenologą. Tai būtent jis man patarė valgyt košes. Aš, kaip ir jūs didžiai nustebau, o tai kaip su vitaminais ir mineralinėm medžiagom ? Gydytojas patikino, kad tikrai jų užtenka
Beje, esu "ragavusi" AK, Greitosios pagalbos ligoninės ir infekcinės ligoninės maisto. Tai AK aukščiausio lygio restoranas lyginant su minėtosiomis


Tiesa, dar apie AK. 34 nėštumo sav. pavalgiusi "Maximoje" pirktų salotų papuoliau į infekcinę. Atsitiko ten tokia istorija, kad eidama pargriuvau. Tiesiai ant pilvo. Aišku ligoninėj man niekas niekuo negalėjo padėt, bet bent išleido su vyru nuvažiuot į AK, kad pažiūrėtų. Taigi reziume: po infekcinės ligoninės "grožybių" nuvažiavus į AK ten pasirodė aukso rūmai, o aptarnaujantis personalas elfai ir fėjos. Rimtai. Tokio baisumo ligoninės ir personalo nemačiau dar niekur, kaip buvo infekcinėj.
Tai į AK gimdyt važiavau su šypsena veide ir be jokių baimių. Ir po gimdymo, visiems sakiau, kad nėra ten taip baisu, kaip visi pasakoja

nu bet tai isverti viska i antra puse aisku, kad koses yra skanu ir nesakau, kad nesveika, bet kai jos yra NORMALIAI isvirtos, o ne perziaumotos 2 kartus ir virtos valanda daugiau nei priklauso kokie jau ten vitaminai, kai net i burna negali paimti...
namie pati verdu koses ir man jos tikrai patinka, kad ir be dideliu pagardinimu, bet kai verdamos taip kaip AK, tai jau sorry...atbulais dantim jas valgiau bile tik kazka imest i skrandi..

turbut cia tie musu komentarai neturi prasmes, nes vienai AK aukso rumai, kitai ten verdamos koses niam niam ..zodziu, kaip ten bebutu tikiuosi ten bent jau pagimdyt sekmingai ir nebegrist

Tikrai, manau, pagimdysi sėkmingai. Neteko šiame forume skaityti, kad dėl gydytojų nekompetencijos ar nepriežiūros kas nors tikrai bloga būtų atsitikę pagimdžiusiai ar jos mažyliui. Visi skundai - daugiau subjektyvaus pobūdžio, - kaip kam pasisekė ar nepasisekė "užsirauti", o iškilę nepatogumai - gyvybei nepavojingi
Beje, aš iš tų, kuriai košės buvo "niam niam". Vaizdas jų tai nekoks , bet pvz. grikių ir ryžių man buvo laaaabai skanios Dar labai patiko pieniškos sriubos su "kliackais"

oj nesiurpink
vienintele grikiu ten dar buvo spejus nepervirt, tai as ja irgi valgiau godziai nes ir siaip grikius megstu, o joms dar pavyko nepervirt, tai isvis tris kartus valioo
aj dar manu kose skani buvo, kadangi pati nemoku jos virti, tai labai faina buvo prisiminti senus laikus, kai mamos jas virdavo

nu ne esme...aisku del kosiu gyvent galima, bet vistiek jei galeciau rinkciausi jaukia privacios klinikos aplinka

Prieš du metus gimdžiau AK, viskas buvo gerai , tik kaip ir daugeliui nepatiko po gimdymo palatoje, o ypač seselių nuotaikos. Kai jau gulėjau palatoje(vakare), netyčia iškrito kateteris ir pradėjo stipriai bėgti kraujai Spaudžiau migtuką gal 10 kartų ,bet nieks taip ir neatėjo.Ačiū šalia gulėjusiai merginai, ji nuėjo ir pakvietė seselę. Pati nesusitvarkyčiau, nes neturėjau jėgu.
Ryte atnėšė dukrytę, paprašiau seselės pagalbos, kad parodytų kaip reik maitinti.. jos atsakymas buvo :"Žinai kiek pas mane tokių...ir išėjo" Ir visas dienas jokios pagalbos nebuvo, viską darėm pačios.Na aišku užeidavo gydytojai, valytojos..
Greit gimdysiu antrą vaikelį ir dabar galvoju kur Bet kadangi mano akušėrė iš AK, manau vėl ten pat ( jau nereikės prašyti pagalbos ir klausti kaip maitinti leliuką..viską pati moku )

Na ką gi, visos čia pasisako, tai gal ir aš savo "trigrašį" įkišiu Taigi, 2006 m. lapkričio mėn AK pasaulį išvydo mano brangenybė Aišku, gimdžaiu susitaru iš anksto, nors pats gimdymas dar nebuvo planuotas. 34 sav. buvo padarytas Cezaris -tiesiog taip reikėjo...Bet čia jau kita istorija. Žinoma žinoma, daug ką galima nurašyt emocijoms, hormonams ir pan., TAČIAU abejingumo, grubumo, šaltakraujiškumo maskuojamų užimtumu ir pervargimu, tikrai niekur nepaslėpsi. Taip , ligoninė baisi, taip WC neveikia dušiukai apsiplovimui, na, maistas...tai tiesiog reikia priimti, kaip yra. Visa tai laikina ir trumpam. Tačiau personalas.! Tai yra baisu. Galiu drąsiai pasakyti, kad tik kelios jaunos seselės (akušerės) pogimdyviniam sk. iš tikrųjų dirba normaliai, elgiasi dalykiškai, kai reikia padeda ir pataria. Bet visos kitos, atleiskit, senos ligoninės žiurkės, tai kažkas baisaus. Ne savo valia teko praleisti ten 10 d, taigi, patikėkit, susidūriau su visom. Žiauru. Kadangi buvo darytas Cezaris, jaučiausi poprasčiai. Kitą dieną po operac. vis prasidarydavo palatos durys ir buvo metama frazė , tipo, "jau laikas keltis".Ir durys užsidaro. Cool jei gali laisvai iššokt iš lovos ir nustriksėt, bet jai ne... Galų gale atėjo vidurdieny vyras. Sakau, būk geras nueik paklausk, kaip man čia keltis, nes negaliu net pajudėt, baisu dar plius, vis tik pjūvis. na, nuėjo. Grižta. Persimainiusiu veidu. Atsakymas į klausimą--PAPRASTAI. Po 5 min. iš paskos atlėkė viena seselė, matyt, susivokė, kad šūd... sumalė, tai atėjo padėt. Atsikėliau, viskas ok Toliau. Po poros dienų, vakare pradėjo baisiai skaudėt koja. Patikėkit, nesu iš opiųjų. Skauda vis labiau. Galų gale, nebegaliu atsistot, plėšte plėšia blauzdos raumenis. Vakare šiaip ne taip nušlubčioju iki posto...Ogi ten, koja ant kojos, rankos virš galvos, ant sofutės dribso ponia akušerė. Nepasivargino net sukrutėt, kai užėjau. Kai pasakiau kad nebegaliu kentėt, kaip skauda koja, pasipylė..... Tokio tai nesitikėjau--čia visom skauda, ko čia trukdau, čia mėšlungis ir pan. Bandžiau kalbėt --be šansų. Kai trinktelėjau durim ir parsivilkau į palatą, apsižliumbiau. Tada vėl iš paskos atbėgo kita, su klausimu, ko aš čia taip nervinuos, gi NIEKO TOKIO., jei aš LABAI NORIU, gali surast bud. gyd., bet ateis nžn. kada. Sakau nereikia. Bet atėjo. Po 3 val. Pravėrė duris, stovėdama prie durų--kuriai čia kažką skauda??? Sakau man. Aha, tai nieko, praeis. Ir uždarė duris. Buvo 5 dienio vakaras.... Iki pirmad. ryto šiaip ne taip pratraukiau, atsikeldama tik į WC ir į inkubatorių pas savo turtelį. O pirmadienį paaiškėjo , kad pooperacinė venų trombozė....
Oj, sorry, baisiai daug gavosi, ar tęsti?

Na ir liksmumėliai, Jungle Va ir įdomu kas čia antrarūšiai seselės ar mamytės Nors sako, kad ne visoms taip pasitaiko, bet jau geriau niekam netektų patirti personalo abejingumo... Lauksim tęsinio...

taigi taigi, tęsinys
ačiū mergiotės, bet užuojautos jau nebereikia, viskas ok ir man ir mažei Tiesiog neiškenčiau ir norėjau visiem papasakot, ko galima sulaukti (nesakau-tikėtis ) AK.
Tikėtis visad reikia tik gero ir geriausio.
Tai vaaa.... Buvo ten dar daug visokių kuriozų. Taigi--pirmadienis. Kviečiamas angiochirurgas konsultantas. Aišku, pirmad. jis neturi laiko, ateina tik antrad. Iki tol, esu siunčiama padaryt kžk tyrimą, tipo echoskopiją. Reikia nueit iki pagrindinio AK klinikų korpuso, kuris, iš esmės yra visai netoli. bet. Sumano koja, patikėkit, atrodė laaaabai toli. Atėjo sanitarė manęs palydėt iki ten ir ką--išeinam iš palatos, o ji sau žygiuoja sparčiu žingsniu. Sakau palaukit, aš niekaip nespėju. Ir taip matosi, šlubuoju baisiausiai. Na, bet ji nekalta, ką ji žino. Šiaip ne taip nušlubčiojus, padaro tą tyrimą, va tada ir pasako apie trombozę. Galiu pasakyt, esu gan tvirta moteriškė, bet, kai sužinojau, patikėkit, taip norėjosi žliumbt--ne todėl, kad todėl....Paprasčiausiai ir savęs gaila, ir baisu, ir žiauriai skurdu pasidarė, kad 3 dienas gulėjau su žiauriu skausmu, ištinusia koja, o niekam anei niekam tas nerūpėjo. Juk tokie dalykai gali baigtis ir labai liūdnai, turbūt pasakot nereikia kas ir kaip yra trombozė. Na ką, paršliaužiu atgal, dar po pusdienio ateina gerb.konsultantas, apžiūri, patvirtina diagnozę ir paprasčiausiai pasako, kad reikėjo po operacijos leist dvigubą dozę kžk. vaistų, kuriuos man leido. Viskas priklauso nuo kūno masės, o aš, deja, ne plunksnelė... Suvaro dar porciją tų vaistų į pilvą ir po valandos jaučiu, kaip atsileidinėja skausmas, galiu jau kitaip koją pastatyt. Tai gi va. O kaip viskas paprasta, ar ne?
Beje, kitą rytą jau vaikščiojau visai padoriai, nors dar šlubavau. Tai va, dar apie personalą. Išeinu anksti ryte iš palatos, skubu pas savo mažulę su pienu, o mane lenkia tokia viena pagyvenus, maloniai visad besišypsanti Naujagymių sk. darbuotoja. -Labas rytas -Labas... -Na, kaip kojytė, nebeskauda? -Ačiū, sakau, jau daug geriau. Kokia maloni ponia, galvoju sau...O ji nueidama, su tokia kreiva šypsenėle--Na, matai, ką reiškia dėmesys, hihihihi ir skubiai nulėkė. Žinot, taip ir likau pritrenkta ir galiu pasakyt, įsiutus! Tai čia normalus medikės elgesys?? Normali reakcija ?? Tipo rado progą įkast--kitaip negali, tai nors taip (gal prisiminė, kad nepirkau jos siūlomų kojinaičių vilnonių?) Tipo aš tokia poniutė dejavau tik dėl to, kad į mane mažai dėmesio buvo kreipiama.... Nesinori čia keiktis, bet dar vis kabo mintyse nemažai žodžių jos ir kitų adresu.
Taigi. Dar atskira serija apie neišnešiotukų inkubatoriaus tvarką ir personalą. Jie kam idomu, galėsiu paporint

Jungle uzjauciu

nors as ir nebuvau didziausia ligone AK patologiniam, bet uztat labai gerai galejau stebet kaip ten kas vyksta, tai butent toki vaizda ir susidariau neduok dieve savaitgalis, ar sventes, tai LIGONINEJE pagalbos nelabai sulauksi...visi tyrimai po savaitgalio sakau, man tai pasirode absurdiska ir beliko tik dziaugtis, kad man viskas gerai, jauciuosi normaliai ir nereikia jokiu extra pagalbu

zodziu, uzjauciu dar karteli del tokios patirties

kaip jau sakiau, viskas mums OK šiuo metu o patirtis...na taip, labai norėtusi, kad kuo mažiau gyvenime būtų blogos patirties, o vien gera Beje, Akušerijos patologijos sk. teko pabuvoti pora kartų ir man.Bet galiu pasakyt, kad palyginus su kt. skyriais, ten--pasaka. Seselės mandagios, malonios, su tavim elgias kaip su žmogum, pareigingos, durim netranko, nelaksto , kaip išprotėję, tipo "aš baisiai dirbu, netrukdykit" ir šiaip, viskas ten proto ribose Na, aš nežiūriu į smulkius nesusipratimus ir pan. Bet Pogimdyvinis sk.---tai kažkas..... Ir tikrai tai ne mano iškreiptos vaizduotės padarinys

Jungle, priminei - aš irgi gulėjau kelias dienas tame skyriuje. Nors daugelis mamyčių ten guli su rimtomis problemomis ir nutinka tikrai tragiškų dalykų (čia turiu omeny ne dėl gydytojų kaltės, o tiesiog gamtos ir likimo nulemtų), bet kaip nekeista, visame skyriuje sklando tokia "prie bajerio" atmosfera. Atėjusios vizituoti gydytojos juokauja, sakyčiau, net linksmina susirūpinusias būsimas mamytes, pačios gydytojos, išskyrus gal keletą, irgi savotiškai "trenktos" (vien "primadona" Eiringytė ko verta ). Taip pat tikriausiai visos, gulėjusios ten, įsidėmėjo sesutę Živilę - čia irgi atskira šneka, be to, nesinori viešai pletkinti
Man irgi iš to skyriaus liko tik geri prisiminimai (na, aišku, nepaisant visokių smulkmių) - vien prisiminus, kaip vakarais visoms iš eilės būdavo matuojami vaikelių toniukai ir per visą koridorių sklisdavo tai vienos, tai kitos stebuklėlio "tuksenimas"