trilogija..
Atodusis 3
As pamirsau tave,
Istryniau tavo veida,
Liepiau mintims numint sviesius takus,
As uzdraudziau sapnams
Mane trukdyti,
Suplesiau tau skirtus jausmus.
As sukarpiau tave
Ir ismeciau skutus i jura.
Ir nesodinsiu atminciai geliu.
Taves as nemaciau,
Taves nebuvo,
O skausmo antspaudus ant sienos sviesiai nudaziau.
As gyvenu svariai
Ir daug sportuoju,
Taves nebuvo.
Niekad nerukiau.
Netryniau nuoruku,
Belaukdama skambucio.
Ir neverkiau is pykcio,
Isvargus lovon nekritau.
Esu laiminga ir jausmu valdove.
Minciu takus uzberiau akmenim
Man taip gerai,
Taves nebuvo!
Florida, duok ranka man,
Mes eisime kartu,-
As pagaliau tariau!
Sugrąžinki raktą
Nuo pilies ledinės,
Arba atrakinki
Uždarus vartus.
Praeities nereikia
Netikros, auksinės,
Noriu pasiimti
Tik kelis perlus.
Vieną - sau į kelią,
Kitą - tau į širdį,
Trečią - tam, kas pirmas
Einančią sutiks.
Dar kelis išbersiu
Jūron. Lai ji girdi,
Jei kas nors negero
Mudviem atsitiks.
Atrakinki pilį
Ir atveski saulę,
Tegul ji ištirpdo
Ledines menes.
Kai pilių ledinių
Nebeliks pasauly,
Tokiame pasauly
Pasiliksim mes.
Nuo pilies ledinės,
Arba atrakinki
Uždarus vartus.
Praeities nereikia
Netikros, auksinės,
Noriu pasiimti
Tik kelis perlus.
Vieną - sau į kelią,
Kitą - tau į širdį,
Trečią - tam, kas pirmas
Einančią sutiks.
Dar kelis išbersiu
Jūron. Lai ji girdi,
Jei kas nors negero
Mudviem atsitiks.
Atrakinki pilį
Ir atveski saulę,
Tegul ji ištirpdo
Ledines menes.
Kai pilių ledinių
Nebeliks pasauly,
Tokiame pasauly
Pasiliksim mes.
Dvieju zmoniu,dveju sirdziu
Ta sajunga as meile vadinu
Ji geismo dvasisko ir kunisko pilna
Galbut naivi, galbut ir amzina.
Kasdien audringoj meiles juroj
Tesiaucia noru ir geismu pilna audra
Kurios beribi vetru selsma
Vis tramdo ir slopina kasdienybes rutina.
Sulaik tu vetru selsmas rimsta
Ir audros kyla vis reciau,
Is amziams pazadeto jausmo
Islieka draugas arba dar maziau.
Tiketi meiles jausmo amzinybe
Kas diena daros vis sunkiau,
Juk jausmas kaip zmogus pasensta
Ir gesta nepabudamas ilgiau.
Ta sajunga as meile vadinu
Ji geismo dvasisko ir kunisko pilna
Galbut naivi, galbut ir amzina.
Kasdien audringoj meiles juroj
Tesiaucia noru ir geismu pilna audra
Kurios beribi vetru selsma
Vis tramdo ir slopina kasdienybes rutina.
Sulaik tu vetru selsmas rimsta
Ir audros kyla vis reciau,
Is amziams pazadeto jausmo
Islieka draugas arba dar maziau.
Tiketi meiles jausmo amzinybe
Kas diena daros vis sunkiau,
Juk jausmas kaip zmogus pasensta
Ir gesta nepabudamas ilgiau.
Kai vėtrų gūsiai naktį pasitinka,
Kai jos palaužia verkiančius klevus,
Kai lyg dygliai giliai krūtinėn sminga
Bejausmiai žodžiai, įsiūtis aštrus,
Kai tavo veidas primena man sniegą,
Kuris užšaldo viską savyje,
Kai paukščių klyksmas sudrumsčia man miegą
Ir kai audra užklumpa kelyje,
Aš patiriu tą pačią beprotybę,
Kuri mane vis žudo iš vidaus.
Kai suvokiu pasaulio beprasmybę,
Kai ieškau kito savyje žmogaus...
Tamsa apgaubia tylią mano širdį
Per daug ji kenčia, šaltis per stiprus.
Kai noriu rėkti - nieks manęs negirdi,
Kai noriu skristi pametu sparnus...
Kai jos palaužia verkiančius klevus,
Kai lyg dygliai giliai krūtinėn sminga
Bejausmiai žodžiai, įsiūtis aštrus,
Kai tavo veidas primena man sniegą,
Kuris užšaldo viską savyje,
Kai paukščių klyksmas sudrumsčia man miegą
Ir kai audra užklumpa kelyje,
Aš patiriu tą pačią beprotybę,
Kuri mane vis žudo iš vidaus.
Kai suvokiu pasaulio beprasmybę,
Kai ieškau kito savyje žmogaus...
Tamsa apgaubia tylią mano širdį
Per daug ji kenčia, šaltis per stiprus.
Kai noriu rėkti - nieks manęs negirdi,
Kai noriu skristi pametu sparnus...
Iš realybės pasitraukėm į sapnus.Tačiau
Net jie prasmės ir žavesio neteko-
Tam pačiam guolyje, kuriam kadais glaudžiau,
Dabar tiktai įsivaizduoju tavo odos kvapą.
Nebesapnuok manęs, vienintele, neverta.
Nebesapnuok ir bus abiems lengviau.
Nereikia šimtas pirmo paskutinio karto-
Te viskas būna žymiai paprasčiau.
Aitrioj tyloj kamuojuos meile tau.
Man tebeskauda, tik meluoju, kad praėjo.
Te praeitis pavirsta patirtim greičiau-
Ne mano valioj sulaikyti vėją.
Tu niekad niekad šito nežinoki.
Gyvenimas išėjo toks nepanašus į šokį.
/Š.Navickis/
Net jie prasmės ir žavesio neteko-
Tam pačiam guolyje, kuriam kadais glaudžiau,
Dabar tiktai įsivaizduoju tavo odos kvapą.
Nebesapnuok manęs, vienintele, neverta.
Nebesapnuok ir bus abiems lengviau.
Nereikia šimtas pirmo paskutinio karto-
Te viskas būna žymiai paprasčiau.
Aitrioj tyloj kamuojuos meile tau.
Man tebeskauda, tik meluoju, kad praėjo.
Te praeitis pavirsta patirtim greičiau-
Ne mano valioj sulaikyti vėją.
Tu niekad niekad šito nežinoki.
Gyvenimas išėjo toks nepanašus į šokį.
/Š.Navickis/
Aš sapnavau, kad mudu šokame, kaip niekada nešokom,
Tarsi pro rūką, pro nulinkusias šakas
Tą stebuklingai gražų meilės šokį,
Kurį dabar tau šoka už mane kažkas.
Raudojau tol, kol nebeliko balso,
Kol vien druska byrėti ėmė iš akių.
Tylu dabar, tylu ir sausa.
Be garso ir be ašarų verkiu.
Aš nugyvenčiau vėl gyvenimą iš naujo,
Kad tiktai su tavim, kad vėl kartu.
Atgniaužiu tokią tuščią savo saują-
Tuščia jinai, o burnoje kartu.
Neklausk manęs kodėl? Aš nežinau....Ir pats neklausiu.
Pasibaigė daina.Todėl tylu, tylu visai ir sausa
/Š.Navickis/
Tarsi pro rūką, pro nulinkusias šakas
Tą stebuklingai gražų meilės šokį,
Kurį dabar tau šoka už mane kažkas.
Raudojau tol, kol nebeliko balso,
Kol vien druska byrėti ėmė iš akių.
Tylu dabar, tylu ir sausa.
Be garso ir be ašarų verkiu.
Aš nugyvenčiau vėl gyvenimą iš naujo,
Kad tiktai su tavim, kad vėl kartu.
Atgniaužiu tokią tuščią savo saują-
Tuščia jinai, o burnoje kartu.
Neklausk manęs kodėl? Aš nežinau....Ir pats neklausiu.
Pasibaigė daina.Todėl tylu, tylu visai ir sausa
/Š.Navickis/
Ištiesk man ranką,jei gali ir nori...
Kodėl turėtum nenorėt?
Pajustum kančią ir vienatvės svorį,
Ką tau daugiau galėčiau pažadėt?
Žinau,galėtum man ištarti-esu iškentęs dar ne tiek...
Ar negalėtų tai suartint?
Aš dar tikiu-tau ne vistiek...
-----
Viltis tai švysteli,tai vėl užgesta...
Mes per silpni...Mes leidžiam nakčiai tęstis...
Kodėl turėtum nenorėt?
Pajustum kančią ir vienatvės svorį,
Ką tau daugiau galėčiau pažadėt?
Žinau,galėtum man ištarti-esu iškentęs dar ne tiek...
Ar negalėtų tai suartint?
Aš dar tikiu-tau ne vistiek...
-----
Viltis tai švysteli,tai vėl užgesta...
Mes per silpni...Mes leidžiam nakčiai tęstis...
Saulės zuikučiai iš šukių sudužusių
liūdesį blaško veide
bangos nerimstančios laiko praūžusio
purslais pamoja - a t e...
laikas mylėti...laikas gyventi...laikas ties kryžium sustot
aš sustabdyčiau laiką- kaip šventę-
kad vėl Tau save atiduot.
rūškanos duženos lietui nulijus
aitrina randus širdies
o,kad nuėjusį laiką pavijus...
Laike, man ranką ištiesk!
kaip nenorėčiau žiūrėti į priekį
kaip man nebūtų sunku-
pagaliau Tu pasiekei ko siekei-
ir aš išeinu su Laiku.
saulės zuikučiai iš šukių sudužusių
blyksniais ir Tau pamojuos
šukių-nei Meilės, nei Laiko praūžusio
niekas, deja, neklijuos.
/autor.ganytojas/
liūdesį blaško veide
bangos nerimstančios laiko praūžusio
purslais pamoja - a t e...
laikas mylėti...laikas gyventi...laikas ties kryžium sustot
aš sustabdyčiau laiką- kaip šventę-
kad vėl Tau save atiduot.
rūškanos duženos lietui nulijus
aitrina randus širdies
o,kad nuėjusį laiką pavijus...
Laike, man ranką ištiesk!
kaip nenorėčiau žiūrėti į priekį
kaip man nebūtų sunku-
pagaliau Tu pasiekei ko siekei-
ir aš išeinu su Laiku.
saulės zuikučiai iš šukių sudužusių
blyksniais ir Tau pamojuos
šukių-nei Meilės, nei Laiko praūžusio
niekas, deja, neklijuos.
/autor.ganytojas/
Parasyk man laiska
Paskutini laiska
Pilna meiles, ilgesio, sviesos,
Parasyk man...
Parasyk, kad myli
Parasyk, kad lauksi visados...
Parasyk ir tai, kad niekad
Pyktis meiles neuzgos
Parasyk, kad nepamirsi
Tu manosios sypsenos...
Parasyk, kad saules sypsnis
Nematys zvaigzdziu sviesos
Parasyk, kad vejas visad
Bus laimingas glebyje audros...
Parasyk, kad lauko ziedas
Pasiilgsta silumos
Parasyk, tik parasyk...
As lauksiu tavo laisko visados
Parasyk, nes tik per laiska
As mylet tave galiu
Parasyk, tik parasyk
Ta viena laiska man - MYLIU
Paskutini laiska
Pilna meiles, ilgesio, sviesos,
Parasyk man...
Parasyk, kad myli
Parasyk, kad lauksi visados...
Parasyk ir tai, kad niekad
Pyktis meiles neuzgos
Parasyk, kad nepamirsi
Tu manosios sypsenos...
Parasyk, kad saules sypsnis
Nematys zvaigzdziu sviesos
Parasyk, kad vejas visad
Bus laimingas glebyje audros...
Parasyk, kad lauko ziedas
Pasiilgsta silumos
Parasyk, tik parasyk...
As lauksiu tavo laisko visados
Parasyk, nes tik per laiska
As mylet tave galiu
Parasyk, tik parasyk
Ta viena laiska man - MYLIU
Praradimas be paguodos paslapčia aplanko.
Vakaras pravirksta juodas ant praeivio rankų.
Pamatai, kaip plyšta burė nuo per ilgo kelio-
Vieniši draugų neturi ir surast negali.
Saulės spinduliai įkaušę, burtai išsisklaido.
Surenku kiekvieną raukšlę nuo šerkšnoto veido.
Ir nepikta, ir neliūdna-viskas juk praeina...
Medžių šakos užliūliuoja vėjo meilės dainą.
Tau nereikia, man - netiko. Ir abu nenorim.
Ne kažkas ir pasiliko iš saldžiausio korio.
Bus gerai, neabejoju, tik nebūsim dviese.
Daug kelių. Visi į rojų. Mums - po vieną tiesę.
Susikaupsim ir gyvensim - tiktai skauda baisiai.
Krinta iš dangaus į tamsą nesunokę vaisiai.
/Š.Navickis/
Vakaras pravirksta juodas ant praeivio rankų.
Pamatai, kaip plyšta burė nuo per ilgo kelio-
Vieniši draugų neturi ir surast negali.
Saulės spinduliai įkaušę, burtai išsisklaido.
Surenku kiekvieną raukšlę nuo šerkšnoto veido.
Ir nepikta, ir neliūdna-viskas juk praeina...
Medžių šakos užliūliuoja vėjo meilės dainą.
Tau nereikia, man - netiko. Ir abu nenorim.
Ne kažkas ir pasiliko iš saldžiausio korio.
Bus gerai, neabejoju, tik nebūsim dviese.
Daug kelių. Visi į rojų. Mums - po vieną tiesę.
Susikaupsim ir gyvensim - tiktai skauda baisiai.
Krinta iš dangaus į tamsą nesunokę vaisiai.
/Š.Navickis/
Naktis šviesi...Taip tyliai sninga...
Ir balta balta už langų...
Paklydusi vienatvės labirinte
Tau baltą pasaką seku...
Naktis šviesi...Ir snaigės krinta...
Aš tyliai ranką joms tiesiu.
Ant delno leidžiasi...ištirpsta...
Jausmai, prisiminimai tų dienų...
Dienų, kai kažkada mes buvom dviese
Ir ėjome baltais keliais...
Naktis šviesi..Tik kelias tuščias,
Žinau, juo niekas neateis...
Ir balta balta už langų...
Paklydusi vienatvės labirinte
Tau baltą pasaką seku...
Naktis šviesi...Ir snaigės krinta...
Aš tyliai ranką joms tiesiu.
Ant delno leidžiasi...ištirpsta...
Jausmai, prisiminimai tų dienų...
Dienų, kai kažkada mes buvom dviese
Ir ėjome baltais keliais...
Naktis šviesi..Tik kelias tuščias,
Žinau, juo niekas neateis...
Norėčiau prisiglausti. Taip. Norėčiau.
Prie Tavęs. Išsiilgto. Paklausčiau.
Gal išgirst galėčiau-
Kodėl išėjai, palikai, kodėl taip netikėtai?...
O kaip norėčiau nepraradus būt Tavęs
Norečiau būti Tavo, tik Tavo
Dalele maža
Paskęsčiau akių tavo žvilgsnio žalsvoj migloje
Atgimčiau, gyvenčiau, numirčiau-tik Tavo glebyje...
Prie Tavęs. Išsiilgto. Paklausčiau.
Gal išgirst galėčiau-
Kodėl išėjai, palikai, kodėl taip netikėtai?...
O kaip norėčiau nepraradus būt Tavęs
Norečiau būti Tavo, tik Tavo
Dalele maža
Paskęsčiau akių tavo žvilgsnio žalsvoj migloje
Atgimčiau, gyvenčiau, numirčiau-tik Tavo glebyje...
