Poezija

Praryjame metus be jokio saiko,
Į kalendorių nekreipiam domės,
Neatsigręždami išbarstom laiką
Ant nebaigtos gyvenimo drobės.

Vėliau ragaujame kiekvieną dieną,
Pasukti bandom laiką atgalios -
Tik laikrodžio rodyklės kieto plieno
Ir valandos nebemena pradžios.

Laše ar trupiny sutvinkęs skonis
Nepakartojamas saulėlydžio take.
Kas sakė, kad vėlus ruduo beskonis,
Kas sakė, kad saldi tiktai pradžia?…

Tu - mano pasaulis,
Didelis, šiltas, mielas...
Jame visada vasara
Gėlės... Šilti akmenys
Smėlis...
Ant jo - aš ir tu.
Aplinkui nieko nėra...
Virš galvos suklykia paukštis,
Ir neria į medžių tankynę.
Ir vėl girdisi tik bangų ošimas,
Raminantis, o kartu -
Keliantis svaigulį...
Nes tu - kaip vynas...
Saldus...
Aš jį geriu nuo tavo lūpų...
Tu mane apkabini -
Aš ištirpstu egzotiškame sapne...
Man baisu...
Baisu, kad tu išeisi
Ir nebesugrįši...
Bijau užmigti...
Smėliu rėplioja krabas.
Mažas juokingas padaras...
Bet jis laimingas...
Jis nesupranta,
Kas yra meilė, kančia, skausmas...
Pažvelgiu aukštyn.
Pamatau tavo veidą,
Palinkusį virš manęs...
Tą patį mielą veidą.
Aš noriu šaukti,
Koks tu man brangus,
Bet nedrįstu įsiterpti
Į šio pasaulio tylą.
Ant smėlio parašau: Myliu.
Mintyse kartoju šį žodį
Tūkstančius kartų.
Nes kitų žodžių nebėra...
Aš juos jau pamiršau.
Pamiršau tą dieną,
Kai čia,
Visų apleistoje planetoje,
Sutikau tave...
Kai nuo tavo lūpų gėriau vyną...
Kai atsibudau šalia tavęs...
Kai verkiau, tau išėjus...
Myliu.

/diora/

(čia kai buvau jauna ir įsimylėjus)

O čia - mano mėgstamiausias eilėraštis:


It Is The Hour
by George Gordon, Lord Byron
(From Hebrew Melodies - 1815)


It is the hour when from the boughs
The nightingale’s high note is heard—
It is the hour—when lovers’ vows
Seem sweet in every whisper’d word—
And gentle winds and waters near
Make music to the lonely ear.
Each flower the dews have lightly wet,
And in the sky the stars are met:
And on the wave is deeper blue,
And on the leaf a browner hue—
And in the Heaven, that clear obscure
So softly dark—and darkly pure,
That follows the decline of day
As twilight melts beneath the moon away.



Dar vienas - antras mėgstamiausias

Annabel Lee
Edgar Allan Poe, 1849


It was many and many a year ago,
In a kingdom by the sea,
That a maiden there lived whom you may know
By the name of ANNABEL LEE;
And this maiden she lived with no other thought
Than to love and be loved by me.

I was a child and she was a child,
In this kingdom by the sea;
But we loved with a love that was more than love-
I and my Annabel Lee;
With a love that the winged seraphs of heaven
Coveted her and me.

And this was the reason that, long ago,
In this kingdom by the sea,
A wind blew out of a cloud, chilling
My beautiful Annabel Lee;
So that her highborn kinsman came
And bore her away from me,
To shut her up in a sepulchre
In this kingdom by the sea.

The angels, not half so happy in heaven,
Went envying her and me-
Yes!- that was the reason (as all men know,
In this kingdom by the sea)
That the wind came out of the cloud by night,
Chilling and killing my Annabel Lee.

But our love it was stronger by far than the love
Of those who were older than we-
Of many far wiser than we-
And neither the angels in heaven above,
Nor the demons down under the sea,
Can ever dissever my soul from the soul
Of the beautiful Annabel Lee.

For the moon never beams without bringing me dreams
Of the beautiful Annabel Lee;
And the stars never rise but I feel the bright eyes
Of the beautiful Annabel Lee;
And so, all the night-tide, I lie down by the side
Of my darling- my darling- my life and my bride,
In the sepulchre there by the sea,
In her tomb by the sounding sea.



p.s. lietuvių poetų nemėgstu

Pasidalinkim du kelius-
Ir nieko nereikės dalintis,
Gal niekada nebeužklius
Už tavo žodžių mano mintys.

Galbūt tada nebesopės
Labiau, nei ištveriu – nešaukus-
Galbūt tada neberūpės
Paliesti pirštais tavo plaukus.

Gal ašara ištirps, išdžius,
Kadais ledu širdy sustingus…
Pasidalinkim du kelius
Ir suvaidinkime laimingus.

Tavo minčių ir sielos viršukalnėj susisuksiu lizdą
Taką į jį nubarstysiu svajonėm apie rytmečio bučinių vėsą
Tyliai tuo taku kildama niūniuosiu tik mums abiem žinomą melodiją
Tartum perregimu rūku paliesiu tavo smilkinius ir įrašysiu juose savo vardą
Tavo akių gelmėj pasisemsiu tyro vandens ir į širdį bandysiu surasti kelią
Tamsiausioj širdies kertelėj pasėsiu šilčiausio jausmo sėklą
Tyru tavų akių vandeniu laistysiu išaugusį jauną daigą
Tam kad atvestą vaisių galėčiau nunešti į savo lizdą

Man ir labai patinka poezija.As pati megstu kurti.Deja dabar neturiu laiko parasiti nes su vyru nepasidaliname kompu bat kai busiu viena tai parasysiu.Turiu si talenta nuo mazens tad galiu didziuotis savimi.Daznai iseina parasiti daina.Pati padainuoju ir buna puiki nuotaika Ikvepimas man ateina daznai.Turiu savos kurybos eilerasciu apie 200.Greitai galiu sukurti sveikinimo zodzius.Tostus.Man greit gaunasi.Iki kito karto.

Esu su šypsena,ji netikra,
Ji slepia tai,ko negaliu išrėkti..
Tą skausmą,kuris įstrigo širdyje
Kurį sunku išplėšti..

Norėčiau verkti- negaliu,
Nes ašaros gerklėj užstringa,
Ir Tavo žodžiai ištarti
Kaip peilis į krūtinę sminga..

Ir klausiu aš savęs-kodėl?
Kodėl pasirinkai mane kaip auką?
Nejau Tau meilės buvo per mažai?
O gal per daug...
Ar Tu gyvenimą pakeist bijai?

Juk neįmanoma pamiršt spalvų,
Tų džiaugsmo,meilės kupinų..
Kurias sukūrėm Aš ir Tu,
Kai buvome drauge kartu..

Kodėl silpnybė valdo žmogų?
Kodėl jausmai palieka nuošaly?
Kodėl neleidi širdžiai pasirinkti,
O tik sakai ,kad MYLI,bet kenti..?

Nebūk naivus,gyvenimas juk vienas..
Nedaug jame tikrų draugų…
Nedaug jame tauraus gyvenimo minučių…
Ir jausmo to
Ką dar šiandien aš MEILE vadinu..


/2004 05 28 selll/

Labai grazu.Esu tavo gerbeja dauguma eilerasciu jau atsispausdinau
Beje si parasei per mano mazojo gimtadieni.Jam ta diena 2 metukai suejo

Tyla…...tyla…..kraupi tyla...
Iš proto varo ji mane.
Nors vasaros pirma diena
Visai nesidžiaugiu aš ja.

Aš laukiu Tavo pakvietimo
Ir nors mažyčio supratimo,
Bet Tu gali tik pats nuspręsti,
Ar Tu gali jau apsispręsti.

Gal ryt man dovanosi saulę
Gražiausią dieną po tamsos,
Mažų paukštelių linksmą dainą
Ir šypsenas žmonių veiduos.

Diena į pabaigą jau eina
Užgęsta miesto žiburiai.
Ir aš į sapną nugrimztu
Kad būtumėm šalia abu.
Glaudžiuosi,šypsausi tik Tau
Nors veido Tavo nematau..

/2004 06 01 selll/

skarute eglota ,zalute egla, gaurute meskuota ja silo lanka. jos kama liekniena genena stuksiai, jaunu metu diena ja moks pusiniai...

Ai nemuskit, esu nepakaltinama paskutiniu metu....

man graziausios mano vyro eiles...
pvz.:

1/1
kambarys kuriame ilgiuosi tavęs,
ir vynas kvepia mėnulio
jūromis

ruduo pilki lietpalčiai varnos ir
balandžiai, už lango

atidarau duris ir laukiu
savo šešėlio
kad pajusčiau: esu

tik tiek

***
1/2
nors tavo žodžiai bekūniai
ir tavo puodelis įskilęs
tavo blakstienos kvepia
mėnulio jūromis
tavo rankos nuodėmes
paverčia vynu kurį ragaujame
švariomis lūpomis
lyg dar nebūtume gimę

***
melsvakepuriai angelai braido
po rausvą dangaus upę
pasiraitę kelnes iki kelių
stebi sparnuotų žuvų ramų blizgesį
ir klauso kaip skamba Dievo
sparno užgauta vaivorykštės styga

***
ilgakojai Salvadoro drambliai – rūke –
klajojantis cirkas -
akys žuvų ir sparnai
į veidrodžius – šventieji į veidrodžius –
atverstos knygos – anapus – atkartodamos
judesius mano – lyg moterų žodžiai
po kojomis -
žvejų –
pasiklydusių

***
liguisti balsai virš miegančio:

tolyn:
sidabrinė kanoja sidabrinis indėno
žvilgsnis – kiaurai – strėlė
sidabrinė – tarsi Kristus paliestų –
ir vėjas – žolės šnabždesiai –
į sniegą –
tai angelo
atspindys vitrinoje –
ar
rašmenys vandens paviršiuje – neperskaityti?

Noriu būti
šviesa tavo akyse,
šypsena vaiko veide,
močiutės paskutinė malda,
naujagimio mažoje širdelėje,
jo pirmo įkvėpimo galioje.
Noriu pajusti tai, ką jaučia
tikros laimės ašara,
pirmos meilės žvilgsnis,
pirmas kurčiojo garsas
ar aklojo vaizdas
ir nebylio žodis.
Noriu skrist kaip paukštis
giliajame danguje, raides rašyti
ir parašyti: "Aš laiminga..."
Noriu plaukt su žuvim,
tamsiame vandenyno dugne
iš kriauklių sudėlioti:
"Nes gyva".
Žaist kaip mažas vaikas,
pagaliu braižyti kelyje:
"Aš laiminga savyje".
O vėliau žemėje atsistoti
ir ištarti: "Kiek yra visko,
ko nereikia man žinoti!"
Mes kartu
Sėdžiu ir siuvinėju -
Baltą su juodu jungiu.
Geresnį pasaulį kuriu,
Kur tilptume aš ir tu.
Sėdžiu ir mezgu -
Žalią su raudonu jungiu.
Gražesnį pasaulį kuriu,
Kur tilptume mes abu.
Stoviu ir ardau, trinu,
Visas spalvas padalinu,
Nes tokio pasaulio nerandu,
Kur tilptume mes kartu...


/R.P/

Ir vėl, kaip užmirštais laikais,
Su šalto prakaito lašais,
Su stikline vandens prie lovos
Sugrįš naktis, lyg sugulovas.
Tokia suirzus ir šalta
Per nugarą ranka gličia
Nuslinks į apačią prie kojų.
Naktie, prieš tavo teismą stoju

Ir pripažįstu. Prasikaltus,
Neliesk žaizdų, - geriau jau randus.
Argi Tu jų neberandi? -
Apsidairyk. Juk jie visi

Užgijo patys, be tavęs
Nuslinko užmarštin, o mes
Pasikalbėkime, bičiule...

Aš jau mingu... Užmesk drobulę...