Nevaikščiok čia,
Ir nesklaidyk šių lapų,
Jie parašyti ne tava kalba.
Tegul skaitys tik tie,
Kuriems jie šneka
Kalba be paslapčių,
Suprantama.
O Tu čia svetimas,
Dairais išpuikęs,
Ieškodamas savaip
Kurptų tiesų.
Išeiki, mielas. Eik
Į miesto dulkes,
Kur tiek aplinkui
Ciniškų veidų.
Mišria kalba
Vieni kitus apšaukia,
Suprasti paprasta -
Lyg tarp savų.
Išeik iš čia,
Nesiblaškyk tarp žodžių
Ir neieškoki svetimų klaidų.
/E.B/
Mylimasis,
Ar liko dar laiko?
Tirpsta dienos,
Lyg saulėj lava...
Atėjau prisirinkus
Į saiką
Saują uogų...
O gal ne gana?
Ką gi dar atsinešti
Turėčiau,
Kad suprastum
Kaip viskas trapu...
Tu prašai,
Kad tavim patikėčiau
Aš prašau,
Nesakyk "nelaiku"
. . . . . . . . . . . . . . . . . .
Mylimasis,
Juk liko dar laiko?
/E.B/
Ar liko dar laiko?
Tirpsta dienos,
Lyg saulėj lava...
Atėjau prisirinkus
Į saiką
Saują uogų...
O gal ne gana?
Ką gi dar atsinešti
Turėčiau,
Kad suprastum
Kaip viskas trapu...
Tu prašai,
Kad tavim patikėčiau
Aš prašau,
Nesakyk "nelaiku"
. . . . . . . . . . . . . . . . . .
Mylimasis,
Juk liko dar laiko?
/E.B/
Kartais valandos šviesios ir tyros,
Kaip šilkinio šaltinio malda,
Kartais graudžios kaip ašaros byra,
Lyg nebūtų šviesiau niekada.
Kartais valandos sunkias, lyg kraujas,
Kartais laša, lyg sunkūs lašai,
Kartais jų, kad sustotų, maldauji,
Kartais jų, kad skubėtų prašai.
Kartais valandos bėga, kaip upės,
Ir iš džiaugsmo netilpsta krantuos,
Kartais ieškai, kaip vergas, suklupęs,
Nors vienos, nors vienos valandos,-
Nors vienos, kaip pavasario saulė,
Nors vienos, kaip daina mylimos,
Nors vienos, kad užmirštum pasaulį,
Nors vienos, nors vienos, nors vienos....
/B.B/
Vakaras per dangų žengia
Tartum kilimų pirklys
Ir patiesia juos padangėj
Žemę jais apjuost galįs.
Ir dangaus takus nubarsto
Perlais, net nesuskaitau...
Aš į dainą juos suvarstau
Ir padovanoju Tau,
Kad tais kilimais keliautum
Iš pasaulio realaus
Į kitų pasaulių skliautą,
Kur širdis gal nebeklaus:
Kam tie akmenys po kojų
Ir kam rožės su spygliais,
Kam žmogus iš čia į rojų
Eina ašarų keliais...
Tartum kilimų pirklys
Ir patiesia juos padangėj
Žemę jais apjuost galįs.
Ir dangaus takus nubarsto
Perlais, net nesuskaitau...
Aš į dainą juos suvarstau
Ir padovanoju Tau,
Kad tais kilimais keliautum
Iš pasaulio realaus
Į kitų pasaulių skliautą,
Kur širdis gal nebeklaus:
Kam tie akmenys po kojų
Ir kam rožės su spygliais,
Kam žmogus iš čia į rojų
Eina ašarų keliais...
JEI TIK GALĖČIAU
įžiebčiau akimis visas žvaigždes,
Nuskinčiau baltą rožę dėl tavęs,
Delnais paliesčiau saulę danguje
Ir meilę paskandinčiau audroje.
Sugrįžus paukščiams,
Nebeleisčiau jiems išskrist,
Pražydus gėlei
Sakyčiau jai: nevysk...
Jei tik galėčiau laiką sustabdyt trumpam,
Jei tik galėčiau jį atsukt atgal...
Tas laikas skrieja, lyg vėjas audroje,
Galbūt joje atrasiu ir save...
/M.Turauskaite/
įžiebčiau akimis visas žvaigždes,
Nuskinčiau baltą rožę dėl tavęs,
Delnais paliesčiau saulę danguje
Ir meilę paskandinčiau audroje.
Sugrįžus paukščiams,
Nebeleisčiau jiems išskrist,
Pražydus gėlei
Sakyčiau jai: nevysk...
Jei tik galėčiau laiką sustabdyt trumpam,
Jei tik galėčiau jį atsukt atgal...
Tas laikas skrieja, lyg vėjas audroje,
Galbūt joje atrasiu ir save...
/M.Turauskaite/
Naktyje.
Ir vėl negaliu, vėl užmigt negaliu.
Vartaus, užsikloju ir vėl atsikloju.
Myliu..iki skausmo, be proto myliu.
Ir savąją širdį metu Tau po kojom..
Kvėpavimas vaiko, rankutė šilta..
Manęs neramina, man to nepakanka.
Mažytis pasaulis, maža visata
Net sukasi, kaip paliečiu tavo ranką..
Pakylu iš lovos..ir šalto vandens
Pilu sau ant veido..Einu tyloje..
Tikrai nepamiršiu šio keisto rudens
Aš būnu nakty, o naktis-manyje..
Tu ten, kur tamsu. Ir arti ir toli.
O aš negaliu nei pašaukt, nei paliest
Gal būt kaip ir aš, Tu užmigt negali
Nes nerimas vėl nepalieka širdies..
Yra kaip yra. Kaip sakei-bus gerai..
Tiesiog kartais būna dalyku keistų..
Kurie stipresni ir kurių nevaldai..
Bet laikas juos tvarko. Ne aš ir ne Tu..
/G/
Ir vėl negaliu, vėl užmigt negaliu.
Vartaus, užsikloju ir vėl atsikloju.
Myliu..iki skausmo, be proto myliu.
Ir savąją širdį metu Tau po kojom..
Kvėpavimas vaiko, rankutė šilta..
Manęs neramina, man to nepakanka.
Mažytis pasaulis, maža visata
Net sukasi, kaip paliečiu tavo ranką..
Pakylu iš lovos..ir šalto vandens
Pilu sau ant veido..Einu tyloje..
Tikrai nepamiršiu šio keisto rudens
Aš būnu nakty, o naktis-manyje..
Tu ten, kur tamsu. Ir arti ir toli.
O aš negaliu nei pašaukt, nei paliest
Gal būt kaip ir aš, Tu užmigt negali
Nes nerimas vėl nepalieka širdies..
Yra kaip yra. Kaip sakei-bus gerai..
Tiesiog kartais būna dalyku keistų..
Kurie stipresni ir kurių nevaldai..
Bet laikas juos tvarko. Ne aš ir ne Tu..
/G/
Kai man velniškai velniškai liūdna,
kai pasaulis atrodo niūrus,
aš viena sau lyg maldą kartoju,
šiuos visai ne į temą žodžius:
Aš laiminga... be galo laiminga...
Linksmesnės gal pasuly nėra...
Nors už lango beprotiškai sninga,
Nors už lango ledinė žiema...
Aš guliu ir geriu karštą meilę
Įsisupus į laimės šilkus
Ir sapnuoju užmingančias pievas
Ir pamilusius jūrą laivus...
Ir taip velniškai noriu mylėti
Ir laimingais daryti kitus...
Ir taip velniškai noriu gyventi,
Kol bus žemė, žolė ir dangus...
/G./
kai pasaulis atrodo niūrus,
aš viena sau lyg maldą kartoju,
šiuos visai ne į temą žodžius:
Aš laiminga... be galo laiminga...
Linksmesnės gal pasuly nėra...
Nors už lango beprotiškai sninga,
Nors už lango ledinė žiema...
Aš guliu ir geriu karštą meilę
Įsisupus į laimės šilkus
Ir sapnuoju užmingančias pievas
Ir pamilusius jūrą laivus...
Ir taip velniškai noriu mylėti
Ir laimingais daryti kitus...
Ir taip velniškai noriu gyventi,
Kol bus žemė, žolė ir dangus...
/G./
Aš svajoju viena..
Namas, sodas, vaikai.
Vėl jaučiuosi sena,
Nors dar tamsūs plaukai..
Aš sodinsiu medžius
Ir auginsiu gėles..
Bet tavęs ten nebus.
Nors ir čia nėr tavęs.
Susipynsiu kasas..
Tu neglostysi jų.
Ir rytojaus šviesas
Be tavęs aš kuriu..
Jau išmokau viena
Naktyje nebijot..
Tyliai džiaugtis diena,
Gražią dainą dainuot..
Juoką girdi kiti,
Šokį žvaigždės stebės.
Aš svajoju..Girdi?
Gal ir tau tai padės?
/G./
Namas, sodas, vaikai.
Vėl jaučiuosi sena,
Nors dar tamsūs plaukai..
Aš sodinsiu medžius
Ir auginsiu gėles..
Bet tavęs ten nebus.
Nors ir čia nėr tavęs.
Susipynsiu kasas..
Tu neglostysi jų.
Ir rytojaus šviesas
Be tavęs aš kuriu..
Jau išmokau viena
Naktyje nebijot..
Tyliai džiaugtis diena,
Gražią dainą dainuot..
Juoką girdi kiti,
Šokį žvaigždės stebės.
Aš svajoju..Girdi?
Gal ir tau tai padės?
/G./
Pirmoji klaida
Atsigręžę į nueitą kelią,
Kuriuo grįžt nebeteks niekada,
Kartais ieškom - surasti negalim, -
Kur ta mūsų pirmoji klaida.
Gal tada, kai mes buvom laimingi,
Nedalydami laimės kitiems?
Gal tada, kai mes buvom teisingi,
O reikėjo tik būti geriems?
Gal tada, kai be galo skubėjom,
O reikėjo truputį palaukt?
Gal kada abejingai tylėjom,
O reikėjo kalbėti ar šaukt?
Kaip atspėt, kur tas mažas grumstelis
Ant kurio suklupau kažkada?
Galbūt - visą gyvenimo kelią
Lydi žmogų pirmoji klaida ...
Atsigręžę į nueitą kelią,
Kuriuo grįžt nebeteks niekada,
Kartais ieškom - surasti negalim, -
Kur ta mūsų pirmoji klaida.
Gal tada, kai mes buvom laimingi,
Nedalydami laimės kitiems?
Gal tada, kai mes buvom teisingi,
O reikėjo tik būti geriems?
Gal tada, kai be galo skubėjom,
O reikėjo truputį palaukt?
Gal kada abejingai tylėjom,
O reikėjo kalbėti ar šaukt?
Kaip atspėt, kur tas mažas grumstelis
Ant kurio suklupau kažkada?
Galbūt - visą gyvenimo kelią
Lydi žmogų pirmoji klaida ...
T. A. Rudokas
Vienatvė pusę keturių
Aš nieko neturiu, aš pusę keturių
Prieš veidrodį su vienatve geriu:
Nebeturiu jėgų, nebeturiu draugų -
Vienatvės veidą veidrody regiu...
Tokia naktis sunki kaip lėtinė liga,
Tokia ilga naktis, tokia liga ilga...
Aš nieko neturiu, aš pusę keturių...
Aš pusę keturių - savęs - nebeturiu...
Vienatvė pusę keturių
Aš nieko neturiu, aš pusę keturių
Prieš veidrodį su vienatve geriu:
Nebeturiu jėgų, nebeturiu draugų -
Vienatvės veidą veidrody regiu...
Tokia naktis sunki kaip lėtinė liga,
Tokia ilga naktis, tokia liga ilga...
Aš nieko neturiu, aš pusę keturių...
Aš pusę keturių - savęs - nebeturiu...
Aš ateisiu dažnai- kai, išėjęs į minią,
Tu ieškosi akių,
aš ateisiu dvelksmu ir dar kartą save
neįkyriai priminus,
aš ir vėl neilgam iškeliausiu laiku.
Aš ateisiu dažnai- pirmo speigo karoliais,
Ir rudens dargana
ar vaiduokliu naktim. Aš ateisiu per pūgą,
per lietų, per gruodą
susitikti ir vėl, pakalbėt su Tavim.
Aš ateisiu dažnai
susisupus į rūką, apsisiautus migla
darganotais rytais.
Ir pabandžius paliesti, nubrisiu per upę,
akyse suraibavus
margais sūkuriais. Aš ateisiu dažnai-
tik manęs nematysi,
nesutiksi manęs ir dienų tėkmėje.
Aš ateisiu dažnai
nors ir ginsi, ir vysi - aš ateisiu bekūne,
beveide dvasia.
Aš ateisiu tokia, kokią tvėrei ir kūrei,
kai svajonių pilies
sudūlės pamatai. Net tada, net beveidė,
bekūnė, betūrė
Aš ateisiu dažnai, aš ateisiu dažnai
Tu ieškosi akių,
aš ateisiu dvelksmu ir dar kartą save
neįkyriai priminus,
aš ir vėl neilgam iškeliausiu laiku.
Aš ateisiu dažnai- pirmo speigo karoliais,
Ir rudens dargana
ar vaiduokliu naktim. Aš ateisiu per pūgą,
per lietų, per gruodą
susitikti ir vėl, pakalbėt su Tavim.
Aš ateisiu dažnai
susisupus į rūką, apsisiautus migla
darganotais rytais.
Ir pabandžius paliesti, nubrisiu per upę,
akyse suraibavus
margais sūkuriais. Aš ateisiu dažnai-
tik manęs nematysi,
nesutiksi manęs ir dienų tėkmėje.
Aš ateisiu dažnai
nors ir ginsi, ir vysi - aš ateisiu bekūne,
beveide dvasia.
Aš ateisiu tokia, kokią tvėrei ir kūrei,
kai svajonių pilies
sudūlės pamatai. Net tada, net beveidė,
bekūnė, betūrė
Aš ateisiu dažnai, aš ateisiu dažnai
Tu jau mane palikti pasiruošus,
Tik vis nesugalvoji priežasties...
Prašau, sakyk, jog tau atrodau luošas-
Ir aš pradėsiu šlubinėt išties.
Kai, radus pasiteisinimui progą,
Į mano ydas rodysi pirštu,
Aš tyčia prikalbėsiu tau tiek blogo
Apie save, kad man dėkosi tu.
Pasidarysiu svetimas tau greitai,
Nebeprieisiu prie tavęs arti.
Net tavo vardas mylimas ir saitai
Senos draugystės - tuoj bus pamiršti.
Išgirst, kad esi paliekamas - sunku,
Bet ar ne sunkiau ištart, kad palieki?
Tik vis nesugalvoji priežasties...
Prašau, sakyk, jog tau atrodau luošas-
Ir aš pradėsiu šlubinėt išties.
Kai, radus pasiteisinimui progą,
Į mano ydas rodysi pirštu,
Aš tyčia prikalbėsiu tau tiek blogo
Apie save, kad man dėkosi tu.
Pasidarysiu svetimas tau greitai,
Nebeprieisiu prie tavęs arti.
Net tavo vardas mylimas ir saitai
Senos draugystės - tuoj bus pamiršti.
Išgirst, kad esi paliekamas - sunku,
Bet ar ne sunkiau ištart, kad palieki?
