Jei..
Je idanguje neliks lietaus,
Jei širdyje neliks žvaigždžių
Jei akyse neliks žmogaus
Jei laiškuose neliks raidžių
Jei vėjas lapuose numirs
Jei saulė danguje užges
Ir skausmas širdyje nurims
Ir meilė meilėje paskęs...
Tu nenustok...Tik nenustok...
Širdie liepsnoki, siek dangaus...
Prašau tavęs... Prašau...
Ieškok...
Širdy žvaigždžių, žmoguj žmogaus...
/G./
Jei kada pamirši, kad esi laiminga
išeik į tylią upės vėsą,
pamerk į upę kojas,
pakelk į dangų žvilgsnį...
Išvysi ten paukščius ir debesis...
Net jei jie verks
tu neliūdėk
jie čia dėl tavęs ir su tavimi...
Ir kai pajusi, kaip žuvys laižo tavo kojas
nusišypsok
tu joms reikalinga kaip oras...
Įkvėpk...
Ar jauti, kaip, jis skverbiasi į tave?
Jis skirtas tau...
Išgirsk, kaip upė kalbina tave...
Pamilk ją, juk ji tavo...
O kai tik pasiigsi
bėk namo...
Su vėju ir greičiau už jį...
Bėk basa, sušalus, šlapia,
paliesdama kiekvieną žolelę...
Leisk jai paglostyti tave
ji taip tavęs pasiilgo...
Bėk! Bėk kiek gali!
Bėk namo...
Bet jei juose tavęs niekas nelaukia...
Nusišypsok
VISAS PASAULIS TAVO NAMAI!
išeik į tylią upės vėsą,
pamerk į upę kojas,
pakelk į dangų žvilgsnį...
Išvysi ten paukščius ir debesis...
Net jei jie verks
tu neliūdėk
jie čia dėl tavęs ir su tavimi...
Ir kai pajusi, kaip žuvys laižo tavo kojas
nusišypsok
tu joms reikalinga kaip oras...
Įkvėpk...
Ar jauti, kaip, jis skverbiasi į tave?
Jis skirtas tau...
Išgirsk, kaip upė kalbina tave...
Pamilk ją, juk ji tavo...
O kai tik pasiigsi
bėk namo...
Su vėju ir greičiau už jį...
Bėk basa, sušalus, šlapia,
paliesdama kiekvieną žolelę...
Leisk jai paglostyti tave
ji taip tavęs pasiilgo...
Bėk! Bėk kiek gali!
Bėk namo...
Bet jei juose tavęs niekas nelaukia...
Nusišypsok
VISAS PASAULIS TAVO NAMAI!
Meluočiau, jei sakyčiau, kad laiminga -
Aš daug ką šiandien pameluot galiu.
Tiktai meluot šiek tiek drąsos pristinga,
O pasiguost nėra kam. Neturiu.
Seniai išpustė vėjas mano gryčią,
Ir šiluma vaidenas naktimis.
Kur aš bebūčiau, ką aš bedaryčiau,
Visur sutinka ta pati lemtis.
Ar aš smagiai lig ašarų kvatočiau,
Ar verktų vėl įplyšusi širdis,
Ar pasilikusi viena klajočiau -
Vis persekioja ta pati lemtis.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad neskauda
Ir kad šiandieną visko ligi soties.
Man reik išeit užgniaužus sunkią raudą
Pasaulin paieškoti geresnės kloties.
Aš daug ką šiandien pameluot galiu.
Tiktai meluot šiek tiek drąsos pristinga,
O pasiguost nėra kam. Neturiu.
Seniai išpustė vėjas mano gryčią,
Ir šiluma vaidenas naktimis.
Kur aš bebūčiau, ką aš bedaryčiau,
Visur sutinka ta pati lemtis.
Ar aš smagiai lig ašarų kvatočiau,
Ar verktų vėl įplyšusi širdis,
Ar pasilikusi viena klajočiau -
Vis persekioja ta pati lemtis.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad neskauda
Ir kad šiandieną visko ligi soties.
Man reik išeit užgniaužus sunkią raudą
Pasaulin paieškoti geresnės kloties.
Klausykim širdies ir tikėkim širdim.
Tik ji šiandien neparduota išlieka,
Tik jos dėka mes gyvenam viltim
Netgi tada, kai vilties nebelieka.
Gyvenkim širdim ir būkim kiti -
Viską, o viską širdim išjauskim.
Būkim vieni kitiems geresni,
Dažniau paguoskim, dažniau priglauskim.
Tik ji šiandien neparduota išlieka,
Tik jos dėka mes gyvenam viltim
Netgi tada, kai vilties nebelieka.
Gyvenkim širdim ir būkim kiti -
Viską, o viską širdim išjauskim.
Būkim vieni kitiems geresni,
Dažniau paguoskim, dažniau priglauskim.
Aistrų ir pergalių valdovė,
Jos žvilgsnio kerinti jėga,
Mūs likimus dažnai sugriovus,-
Tai meile žaidžianti klasta.
Svajų ir permainų tikrovėj
Mes švytim ugnine liepsna.
Gal pumpuru širdin įpjovė
Ta meile plieskianti aistra?
Nėra mūs siejoje ramybės,
Kai vėtra sukelia audras,
Kai žvaigždėmis nakties galybė
Vėl dvasią džiūgauti prikels.
Kokia prasmė gili- svajoti,
Tikėtis, laukti, ir kentėt?
Lemtis mus priverčia dvejoti
Ir abejonėmis išbėgt.
Kokia saldi Dievų svajonė,
Užbūrus meilės aistromis!
viltis mus lyg aklus vedžioja,
O mes vis tikim viltimi.
Jos žvilgsnio kerinti jėga,
Mūs likimus dažnai sugriovus,-
Tai meile žaidžianti klasta.
Svajų ir permainų tikrovėj
Mes švytim ugnine liepsna.
Gal pumpuru širdin įpjovė
Ta meile plieskianti aistra?
Nėra mūs siejoje ramybės,
Kai vėtra sukelia audras,
Kai žvaigždėmis nakties galybė
Vėl dvasią džiūgauti prikels.
Kokia prasmė gili- svajoti,
Tikėtis, laukti, ir kentėt?
Lemtis mus priverčia dvejoti
Ir abejonėmis išbėgt.
Kokia saldi Dievų svajonė,
Užbūrus meilės aistromis!
viltis mus lyg aklus vedžioja,
O mes vis tikim viltimi.
Paslaptimi kvėpuoja vyšnios
Ir aš jų paslaptį geriu.
Kaštonų žvakės dar neryškios,
O akys, akys tokios blyškios
Neranda sutemoj kelių.
Pavasarį širdy uždegus,
Su vyšnių paslaptim kartu,
Alyvų kekę prisisegus,
Sau gražią pasaką pasekus
Prašysiu vėjų keturių,
Tegul pakels mane virš žemės,
Uždegsiu kvepiančias žvakes,
Ir mano vakaras sutemęs,
Lyg valkata šuva benamis
Apleis nušvitusias gatves.
Ir aš jų paslaptį geriu.
Kaštonų žvakės dar neryškios,
O akys, akys tokios blyškios
Neranda sutemoj kelių.
Pavasarį širdy uždegus,
Su vyšnių paslaptim kartu,
Alyvų kekę prisisegus,
Sau gražią pasaką pasekus
Prašysiu vėjų keturių,
Tegul pakels mane virš žemės,
Uždegsiu kvepiančias žvakes,
Ir mano vakaras sutemęs,
Lyg valkata šuva benamis
Apleis nušvitusias gatves.
Nesakyk man,
Kad ilgesio jau neužtenka,
Kad tau reikia manęs,
Kaip sunokusio vaisiaus rudens.
Man taip noris dar kartą
Pažvelgus pro rūškaną langą
Nusijuokti, kai praeitį
Vėjas be skausmo kedens.
Nesakyk man,
Kad laikas į širdį jau spiria,
Kad rasa jau nevilgo
Ilgų ir šiltų rytmečių,
Kad likimas, gal būt,
Per anksti ir per klaidą paskyrė
Dalią tavo paties ligi šiol
Taip lengvai užmirštų.
Nesakyki man,
Nes gailesčio tikrąją kainą
Sumokėti tau teks daug vėliau
Ir tikrai jau ne čia.
Kad ilgesio jau neužtenka,
Kad tau reikia manęs,
Kaip sunokusio vaisiaus rudens.
Man taip noris dar kartą
Pažvelgus pro rūškaną langą
Nusijuokti, kai praeitį
Vėjas be skausmo kedens.
Nesakyk man,
Kad laikas į širdį jau spiria,
Kad rasa jau nevilgo
Ilgų ir šiltų rytmečių,
Kad likimas, gal būt,
Per anksti ir per klaidą paskyrė
Dalią tavo paties ligi šiol
Taip lengvai užmirštų.
Nesakyki man,
Nes gailesčio tikrąją kainą
Sumokėti tau teks daug vėliau
Ir tikrai jau ne čia.
Mano meilė..ji nereikalinga..
Tarsi pakeleivė, gal žavinga..
Bet ne tiek, kad keistum kelio kryptį.
Ir ne tiek, kad panorėtum klykti
Jos netekęs savo kelyje..
Mano meile..liks gyventi tyliai,
Naktimis apgaubs tave nebyliai..
Gal apsaugos nuo ligų ir skausmo..
Aš žinau..tau nereikės to jausmo..
Bet aš jį turėsiu širdyje..
Tarsi pakeleivė, gal žavinga..
Bet ne tiek, kad keistum kelio kryptį.
Ir ne tiek, kad panorėtum klykti
Jos netekęs savo kelyje..
Mano meile..liks gyventi tyliai,
Naktimis apgaubs tave nebyliai..
Gal apsaugos nuo ligų ir skausmo..
Aš žinau..tau nereikės to jausmo..
Bet aš jį turėsiu širdyje..
Kai tenka išgyventi skausmingą praradimą,
Tuomet nesuvoki, kad aplankys palaima per kančias.
Gal pats gyvenimas šiuos stebuklus brandina,
Parbloškęs žemėn, kelia vėl į aukštumas plačias.
Būna, kad negali savęs atrasti
Nei tamsoje nakties, nei šviesoje dienos.
Tik netekčiai atėjus, imi giliau suprasti,-
Likimas skriaudęs glostys ir nepaliks vienos.
Nudžiūvus ašarai, keli akis padangėn skaičiuodama paukščius
Ir vėl džiaugiesi bitės dūzgimu ir vasara žieduota.
Paglosčius delnu ar žvilgsniu atgyjančius medžius:
Gyvent! Širdim šauki: gyvent!
Nes tai tik kartą duota...
(Zenė Sadauskaitė)
Tuomet nesuvoki, kad aplankys palaima per kančias.
Gal pats gyvenimas šiuos stebuklus brandina,
Parbloškęs žemėn, kelia vėl į aukštumas plačias.
Būna, kad negali savęs atrasti
Nei tamsoje nakties, nei šviesoje dienos.
Tik netekčiai atėjus, imi giliau suprasti,-
Likimas skriaudęs glostys ir nepaliks vienos.
Nudžiūvus ašarai, keli akis padangėn skaičiuodama paukščius
Ir vėl džiaugiesi bitės dūzgimu ir vasara žieduota.
Paglosčius delnu ar žvilgsniu atgyjančius medžius:
Gyvent! Širdim šauki: gyvent!
Nes tai tik kartą duota...
(Zenė Sadauskaitė)
Buvo meilė. Buvo dviese.
Ir išskyrė juos kažkas.
Ilgesys vėl naktį plėšo,
Tiesia šaukiančias rankas.
Jau įpratom jausti petį,
Kai sunku, kai žodžių daug.
Žodžiai tie šviesos nematė,
bet jų trokštame sulaukt.
Kai užgaus jie, reikia rankų,
Kad gaivintų kaip vėsa.
Jei gyvenimas nublanko
Saulės ieškom akyse.
O jei meilė jau išblėso,
Jei ją užpūtė kažkas,
Ilgesys vėl naktį plėšo,
Tiesia laukiančiais rankas.
(Genovaitė Žukauskaitė)
Ir išskyrė juos kažkas.
Ilgesys vėl naktį plėšo,
Tiesia šaukiančias rankas.
Jau įpratom jausti petį,
Kai sunku, kai žodžių daug.
Žodžiai tie šviesos nematė,
bet jų trokštame sulaukt.
Kai užgaus jie, reikia rankų,
Kad gaivintų kaip vėsa.
Jei gyvenimas nublanko
Saulės ieškom akyse.
O jei meilė jau išblėso,
Jei ją užpūtė kažkas,
Ilgesys vėl naktį plėšo,
Tiesia laukiančiais rankas.
(Genovaitė Žukauskaitė)
