Pabusk su manimi
Ir savo lūpose
Atnešk man
Nubudimą švelnų
Ir mano kūną
Pamažu prikelk
Įkaitusiu nuo sapno
Delnu.
Pabusk su manimi,
O ne! Anksčiau!
Ir leiski man
Tave pajusti.
Lig šiol mane
Mylėjęs sapnuose,
Nesibijok
Tikrovėje nubusti.
Pabusk su manimi
Ir sapno skraistė
Balta migla nuslys
Prie mano kojų
Ir jeigu sutinki
Priimti auką,
Aš tau save aukoju.
Pabusk su manimi
Ir niekada
Neleiski man
Vienai nubusti.
Mylėk mane,
Beprotiškai mylėk,
Kad moterim
Galėčiau pasijusti.
Noriu sapną stebuklingą susapnuoti,
Ryškų ir su tęsiniu ryte -
Vasarotą, ramų jūros krantą
Ir save nepaprastam laive.
Aš su juo išplaukčiau ten, kur akys
Svetimos nesiektų niekada,
Ir visa esybe susiliečiau
Su dangum, su saule, su tyla.
Aš į salą negyvenamą nuplaukčiau,
Ir kaip Robinzonas kažkada
Savojo Penktadienio sulaukčiau
Ir iš ten jau nebegrįžčiau čia.
Ryškų ir su tęsiniu ryte -
Vasarotą, ramų jūros krantą
Ir save nepaprastam laive.
Aš su juo išplaukčiau ten, kur akys
Svetimos nesiektų niekada,
Ir visa esybe susiliečiau
Su dangum, su saule, su tyla.
Aš į salą negyvenamą nuplaukčiau,
Ir kaip Robinzonas kažkada
Savojo Penktadienio sulaukčiau
Ir iš ten jau nebegrįžčiau čia.
Toks artimas,
Bet svetimas,
Vis su tamsa,
Paslapčoimis,
Nuleidęs galvą
Tyliai sėlini
Skubėdamas
Užrenkt duris.
Į du namus
Nešiesi kaltę
Ir nežinai
Kuriuos nutūpt.
Gal gi ir mes
Kuo prasikaltę,
Jei nerandi,
Į kur pasukt.
Blaškais lyg
Rudeninis lapas
Ir greit
Nebeturėsi kas
Tave paguodžia
Ir užjaučia,
Kur šildyt
Geliančias rankas.
Prie ko priglusti
Vakarėjant,
Prie pilno stalo
Kas pašauks?
Dvejuos namuos
Šiandieną laukia,
Bet ar rytoj
Dar tebelauks?
Bet svetimas,
Vis su tamsa,
Paslapčoimis,
Nuleidęs galvą
Tyliai sėlini
Skubėdamas
Užrenkt duris.
Į du namus
Nešiesi kaltę
Ir nežinai
Kuriuos nutūpt.
Gal gi ir mes
Kuo prasikaltę,
Jei nerandi,
Į kur pasukt.
Blaškais lyg
Rudeninis lapas
Ir greit
Nebeturėsi kas
Tave paguodžia
Ir užjaučia,
Kur šildyt
Geliančias rankas.
Prie ko priglusti
Vakarėjant,
Prie pilno stalo
Kas pašauks?
Dvejuos namuos
Šiandieną laukia,
Bet ar rytoj
Dar tebelauks?
Žiūrėk: ten, tunelio gale, švieselė.
Aukščiau, mieloji, gražią galvą!
Yra, yra pasaulis kitas,
Kur dominuoja ne vien pilkos spalvos.
Tikėk, yra tikrai toksai pasaulis.
Kur vieši Džiaugsmas ir Tiesa ir Meilė
Gyvenimą ten trimituoja rytas,
Ir traukias neviltis, pagieža ir apgaulė.
Ak, patikėk! Dar gyvos stebuklingos jėgos,
Kurios tave kaip akląjį išves
Iš tunelio, kurio gale švieselė
Ir vėl gyvenimas tave naujai suras.
Aukščiau, mieloji, gražią galvą!
Yra, yra pasaulis kitas,
Kur dominuoja ne vien pilkos spalvos.
Tikėk, yra tikrai toksai pasaulis.
Kur vieši Džiaugsmas ir Tiesa ir Meilė
Gyvenimą ten trimituoja rytas,
Ir traukias neviltis, pagieža ir apgaulė.
Ak, patikėk! Dar gyvos stebuklingos jėgos,
Kurios tave kaip akląjį išves
Iš tunelio, kurio gale švieselė
Ir vėl gyvenimas tave naujai suras.
Aš svajosiu svajosiu svajosiu
Ir bandysiu mintis sėt tyras;
Aš dainuosiu dainuosiu dainuosiu
Apie meilę ir jos svajones!
Ir tikėsiu, kaip tiki tik vaikas
Išsipildymų naktį šventai,
Kad ateina stebuklų man laikas,
Prieš tikrovę nublanksta sapnai.
Nebandykit manęs įkalbėti
Leistis žemėn ir vaikščiot tvirtai.
Gal geriau pabandykit tikėti:
Rojus - čia, o jame -angelai!
Juk tai mes stebuklus sunaikinam
Ir vaikus mokom būt realiais...
Mažučius kaip save paskandinam,
Svajones jų pakeičiam žaislais...
Saulė čia, tik ją rūkas uždengęs
Mūsų rūpesčių, norų paikų.
Kraupūs debesys priekaištų tvenkias:
Neapsaugom savęs nei kitų...
O tiesa - ji šalia, tik pažvelki,
Žvelk ne proto - širdies akimis!
Jąją meilės šaltiniui atverki,
Nusiprausk gaiviomis vilnimis.
Leiski skausmui nubėgt nugarmėti,
O širdelei - sušilt ir išgyt.
Na ir kaip? Ar bandysi tikėti,
Kad gali ne vien eit - kad gali ir skraidyt?...
(L.)
Ir bandysiu mintis sėt tyras;
Aš dainuosiu dainuosiu dainuosiu
Apie meilę ir jos svajones!
Ir tikėsiu, kaip tiki tik vaikas
Išsipildymų naktį šventai,
Kad ateina stebuklų man laikas,
Prieš tikrovę nublanksta sapnai.
Nebandykit manęs įkalbėti
Leistis žemėn ir vaikščiot tvirtai.
Gal geriau pabandykit tikėti:
Rojus - čia, o jame -angelai!
Juk tai mes stebuklus sunaikinam
Ir vaikus mokom būt realiais...
Mažučius kaip save paskandinam,
Svajones jų pakeičiam žaislais...
Saulė čia, tik ją rūkas uždengęs
Mūsų rūpesčių, norų paikų.
Kraupūs debesys priekaištų tvenkias:
Neapsaugom savęs nei kitų...
O tiesa - ji šalia, tik pažvelki,
Žvelk ne proto - širdies akimis!
Jąją meilės šaltiniui atverki,
Nusiprausk gaiviomis vilnimis.
Leiski skausmui nubėgt nugarmėti,
O širdelei - sušilt ir išgyt.
Na ir kaip? Ar bandysi tikėti,
Kad gali ne vien eit - kad gali ir skraidyt?...
(L.)
O jūs nenorit dėt savo kūrinių į ineta 
Va, pvz., radau vieną svetainę, kur su malonumu priima įvairią kūrybą 
:
http://proza.puslapiai.lt/
Va, pvz., radau vieną svetainę, kur su malonumu priima įvairią kūrybą :http://proza.puslapiai.lt/
PATS TRUMPIAUSIAS EILERASTIS 
(is japonu poezijos, autoriaus nepamenu)
pavadinimas: KALĖS NĖRA
eilėraštis: YRA
kai perskaiciau, apsalau 
(is japonu poezijos, autoriaus nepamenu)pavadinimas: KALĖS NĖRA
eilėraštis: YRA
kai perskaiciau, apsalau
ir dar vienas, labai megstamas, lietuviu rasytojo, tik ir vel pavardes nepamenu 
MERGAITĖS GEOGRAFIJA
visos upės teka i jūrą
dienos - į naktį
aš įteku į tave
kaip upė
ir mes abudu tekame
į mirtį
MERGAITĖS GEOGRAFIJA
visos upės teka i jūrą
dienos - į naktį
aš įteku į tave
kaip upė
ir mes abudu tekame
į mirtį
QUOTE(Vikšrelis @ 2005 04 03, 13:31)
O jūs nenorit dėt savo kūrinių į ineta Va, pvz., radau vieną svetainę, kur su malonumu priima įvairią kūrybą :
http://proza.puslapiai.lt/
Va, pvz., radau vieną svetainę, kur su malonumu priima įvairią kūrybą :http://proza.puslapiai.lt/
Yra ir kita gera svetainė - http://www.rasyk.lt
Į žemę purviną vėl krenta
Padangių ašara sūri
Ir nežinia, ar kas supranta,
Kad tai ne lašas vandeny.
Vilties pridengus žemę stogu,
Nebetausodama savęs,
Dažnai išleidžiu sielą nuogą
Į tamsias, purvinas gatves.
Tabako dūmuos paskandinus,
Palikusi girtoj nakty,
Rytais apsunkusią nuo vyno
Ir vėl pasitinku kely
Pavargusią, nešvarią, piktą,
Išniekintą ir be kaltės
Ilgai ją raminu priglaudus
Prie savo verkiančios širdies.
Kai mano ašaras nuplukdo
Padangių ašara sūri,
Bedalei sielai nieks netrukdo
Ir vėl apsigyvent many.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Nenuostabu, kai žemėn krenta
Padangių ašara sūri -
Čia žemėj niekas nesupranta,
Kad tai ne lašas vandeny.
Padangių ašara sūri
Ir nežinia, ar kas supranta,
Kad tai ne lašas vandeny.
Vilties pridengus žemę stogu,
Nebetausodama savęs,
Dažnai išleidžiu sielą nuogą
Į tamsias, purvinas gatves.
Tabako dūmuos paskandinus,
Palikusi girtoj nakty,
Rytais apsunkusią nuo vyno
Ir vėl pasitinku kely
Pavargusią, nešvarią, piktą,
Išniekintą ir be kaltės
Ilgai ją raminu priglaudus
Prie savo verkiančios širdies.
Kai mano ašaras nuplukdo
Padangių ašara sūri,
Bedalei sielai nieks netrukdo
Ir vėl apsigyvent many.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Nenuostabu, kai žemėn krenta
Padangių ašara sūri -
Čia žemėj niekas nesupranta,
Kad tai ne lašas vandeny.
Mano meilė dažnai tau skausmu išsilieja,
Ir tada tau rašau negirdėtus žodžius.
Tai ne aš tau rašau,- mano rankos ir vėjas.-
Laiškus rašome tau negirdėtu šauksmu.
Kai širdis nedainuoja, kai akmeniu griūna,
Aš ant kelių einu mintimis pas tave,
Galvą savo dedu ant peties tavo liūdno
Ir glaudžiuos prie tavęs - nematai tu, oi ne.
Plėšia venos man kūną, ir kraujas užverda,
Kaip man reiktų tada, kad tu būtum šalia,-
Ištirpdytų tą ilgesio skausmą beveidį
Vienas žodis ar žvilgsnis, šilta šypsena.
Kaip man reikia tavęs ir švelnių tavo rankų,
Šėlimo,siautimo, klastingų akių.
Apgavike tu mano! Eilių mano lankos
iškentės ir supras nutylėtus žodžius.
Kai tavęs paiilgus aš bandau užrašyti
Savo skausmą beviltį, laukimą dienų,-
Eilemis aš dainuoju, mintimis siela švyti
Ir tada ten, kur tu, aš einu ir einu
Ir tada tau rašau negirdėtus žodžius.
Tai ne aš tau rašau,- mano rankos ir vėjas.-
Laiškus rašome tau negirdėtu šauksmu.
Kai širdis nedainuoja, kai akmeniu griūna,
Aš ant kelių einu mintimis pas tave,
Galvą savo dedu ant peties tavo liūdno
Ir glaudžiuos prie tavęs - nematai tu, oi ne.
Plėšia venos man kūną, ir kraujas užverda,
Kaip man reiktų tada, kad tu būtum šalia,-
Ištirpdytų tą ilgesio skausmą beveidį
Vienas žodis ar žvilgsnis, šilta šypsena.
Kaip man reikia tavęs ir švelnių tavo rankų,
Šėlimo,siautimo, klastingų akių.
Apgavike tu mano! Eilių mano lankos
iškentės ir supras nutylėtus žodžius.
Kai tavęs paiilgus aš bandau užrašyti
Savo skausmą beviltį, laukimą dienų,-
Eilemis aš dainuoju, mintimis siela švyti
Ir tada ten, kur tu, aš einu ir einu
Labai senas eilėraštis, jei neklystu dar iš viduramžių.
Bernt von Heiseller
Žydinčią šaką
Nulaužtą obels šaką
sustingusią ir šaltą
aš parsinešiau namo į šiltą kambarį
Aš žinau- ji greitai sužaliuos.
Jei aš paruošiu ąsotį gryno vandens
ją pašauks šviesa, ir to bus gana
Ji nieko nenorės
Tykiai praeis savaitės, pilnos laukimo
O Kalėdų naktį, kai visi bus išvaduoti
šiai šviesai nieks neatsispirs
Sustingusi, nulaužta obels šaka
giliai miegojo ir sapnavo.
Bet dabar atėjo palaiminga valanda
Ir ji parodys, kokios jėgos joje tylėjo ir miegojo.
Kažkoks ramus, gražus eilėraštis, giliai pasikapsčius po žodžiais galima labai daug gražaus įžvelgti
Bernt von Heiseller
Žydinčią šaką
Nulaužtą obels šaką
sustingusią ir šaltą
aš parsinešiau namo į šiltą kambarį
Aš žinau- ji greitai sužaliuos.
Jei aš paruošiu ąsotį gryno vandens
ją pašauks šviesa, ir to bus gana
Ji nieko nenorės
Tykiai praeis savaitės, pilnos laukimo
O Kalėdų naktį, kai visi bus išvaduoti
šiai šviesai nieks neatsispirs
Sustingusi, nulaužta obels šaka
giliai miegojo ir sapnavo.
Bet dabar atėjo palaiminga valanda
Ir ji parodys, kokios jėgos joje tylėjo ir miegojo.
Kažkoks ramus, gražus eilėraštis, giliai pasikapsčius po žodžiais galima labai daug gražaus įžvelgti
