( deja, kirilicos čia neturiu
)
vsego silnej tvoih otrava glaz, zelyonyh glaz, v kotoryh svet moej dushi pogas, popytka vlitsa v nih ne udalas', nit' prervalas...© nepamenu kas...
( deja, kirilicos čia neturiu )
( deja, kirilicos čia neturiu
)
BALTOJI NAKTIS
Būsiu tave išsibūrus,
nes šitaip nebūna,
būsiu lyg žvaigždę tave
į širdį priėmus, -
žydi baltoji naktis
trim baltais bijūnais,
žiūri baltoji naktis
iš juodmedžio rėmų.
Žvelgia baltoji naktis
iš sublizgusios upės,
sunkias baltoji naktis
pro alksnių kamienus, -
būsiu ištirpus tavy,
į tave įsisupus,
būsiu prie tavo krūtinės
lyg būčiau namie.
Judita Vaičiūnaitė
Būsiu tave išsibūrus,
nes šitaip nebūna,
būsiu lyg žvaigždę tave
į širdį priėmus, -
žydi baltoji naktis
trim baltais bijūnais,
žiūri baltoji naktis
iš juodmedžio rėmų.
Žvelgia baltoji naktis
iš sublizgusios upės,
sunkias baltoji naktis
pro alksnių kamienus, -
būsiu ištirpus tavy,
į tave įsisupus,
būsiu prie tavo krūtinės
lyg būčiau namie.
Judita Vaičiūnaitė
GIMTADIENIO ŽVAKĖS
Virtuvėje malamą kavą, jos kvapą,
sumišusį su apelsinų aistra,
iš tolo užuodžiu...
Užuolaidos kaba,
Dulkėdamos prisiminimais. Kaitra.
Kad tas graudulys bent sekundei nutoltų,
sutirptų kaip kvepianti pieno puta,
kaip žvakių šviesa virš gimtadienio tortų
su vaikišku klegesiu čia užpūsta...
Sulaužytas lyg metronomas tarp knygų
juodoj pianino tyloj palikai,
sulaikęs kvėpavimą...
Kad neišnyktum,
būk lūpas kutenantys vaiko plaukai.
Judita Vaičiūnaitė
Virtuvėje malamą kavą, jos kvapą,
sumišusį su apelsinų aistra,
iš tolo užuodžiu...
Užuolaidos kaba,
Dulkėdamos prisiminimais. Kaitra.
Kad tas graudulys bent sekundei nutoltų,
sutirptų kaip kvepianti pieno puta,
kaip žvakių šviesa virš gimtadienio tortų
su vaikišku klegesiu čia užpūsta...
Sulaužytas lyg metronomas tarp knygų
juodoj pianino tyloj palikai,
sulaikęs kvėpavimą...
Kad neišnyktum,
būk lūpas kutenantys vaiko plaukai.
Judita Vaičiūnaitė
* * *
Tą perregimą vakarą ir Bacho gaudžiantį preliudą,
apvalų mažą stalą, vynuogių auksinę šviesą,
ir tuos, kurie šįvakar išdidžiai ir skaidriai liūdi,
aš suprantu. Taip gotiška. Taip aukšta, ankšta dviese.
Tą perregimą vakarą man turi to pakakti:
tos laimės būti su tavim kartu, tavęs netekus...
Kodėl pirmykščiu laukimu dar žemė dreba naktį
ir nenuskita nuodėme dar dega sausos akys?..
Tą perregimą vakarą ant išdraikytų knygų
prinokę vynuogės auksinį atšešėlį meta...
Ir niekas nepasikeitė - taip viskas atvira, nelygu,
ir kaip viena diena - septyneri praėjo metai.
Judita Vaičiūnaitė
Tą perregimą vakarą ir Bacho gaudžiantį preliudą,
apvalų mažą stalą, vynuogių auksinę šviesą,
ir tuos, kurie šįvakar išdidžiai ir skaidriai liūdi,
aš suprantu. Taip gotiška. Taip aukšta, ankšta dviese.
Tą perregimą vakarą man turi to pakakti:
tos laimės būti su tavim kartu, tavęs netekus...
Kodėl pirmykščiu laukimu dar žemė dreba naktį
ir nenuskita nuodėme dar dega sausos akys?..
Tą perregimą vakarą ant išdraikytų knygų
prinokę vynuogės auksinį atšešėlį meta...
Ir niekas nepasikeitė - taip viskas atvira, nelygu,
ir kaip viena diena - septyneri praėjo metai.
Judita Vaičiūnaitė
Žaidžiu su vėju,
Su ryto šviesa,
Su savo akim Tavose akyse.
Žaidžiu su jausmais
Žinau, kad žiauru,
Juk kartais žaidimai pavirsta karu...
Norėčiau nežaisti,
Bet rodos širdis
Pareiškus protestą
Užgestų išvis.
Todėl tik meldžiu,
Kad žaidimai mani
Tau nuolat primintų,
Jog gyvas esi.
Kad veidus nušviestų dažniau šypsena,
Šiektiek praskaidrėtų diena rūškana
Nurimtum palaimntas mano šypsiu
Ir kad nepamirštum,
Jog aš tik žaidžiu
/G./
Su ryto šviesa,
Su savo akim Tavose akyse.
Žaidžiu su jausmais
Žinau, kad žiauru,
Juk kartais žaidimai pavirsta karu...
Norėčiau nežaisti,
Bet rodos širdis
Pareiškus protestą
Užgestų išvis.
Todėl tik meldžiu,
Kad žaidimai mani
Tau nuolat primintų,
Jog gyvas esi.
Kad veidus nušviestų dažniau šypsena,
Šiektiek praskaidrėtų diena rūškana
Nurimtum palaimntas mano šypsiu
Ir kad nepamirštum,
Jog aš tik žaidžiu
/G./
Laimės akimirką priimk kaip netikėtą brangią dovaną.
Ji bet kada aplankiusi užtruks namuos labai trumpai.
Viltim, paguoda iš meilės vaiko gimimu atėjusi,
Palietusi jau skuba. Žiūrėk- jos kelyje tik praeiviu tapai.
Ji tarsi paukštė mažoji suspurda delnuos,
Sujaudinta lig ašarų, pradžiuginta, į aukštį kelią.
Šypsnys žibuoklės, vyturio giesmė, pradžia dienos,
Lyg saulės spindulys kalnų tarpekliuos trumpam nušvietęs kelią.
Ji kaip šešėliai, bėgantys šalia ir vėl išnykstantys,
Kaip vėjas, iš nežinios paglostyti atskriejęs.
Ištroškusį gaivinantis ir šaltas visada šaltinis trykštantis,
Ir visuomet laimingas tas, kas šią akimirką turėjęs...
(Zenė Sadauskaitė)
Ji bet kada aplankiusi užtruks namuos labai trumpai.
Viltim, paguoda iš meilės vaiko gimimu atėjusi,
Palietusi jau skuba. Žiūrėk- jos kelyje tik praeiviu tapai.
Ji tarsi paukštė mažoji suspurda delnuos,
Sujaudinta lig ašarų, pradžiuginta, į aukštį kelią.
Šypsnys žibuoklės, vyturio giesmė, pradžia dienos,
Lyg saulės spindulys kalnų tarpekliuos trumpam nušvietęs kelią.
Ji kaip šešėliai, bėgantys šalia ir vėl išnykstantys,
Kaip vėjas, iš nežinios paglostyti atskriejęs.
Ištroškusį gaivinantis ir šaltas visada šaltinis trykštantis,
Ir visuomet laimingas tas, kas šią akimirką turėjęs...
(Zenė Sadauskaitė)
Kokie skirtingi žmonės esame
Su savo negandom, bėdom
Ir kokie mes visi panašūs
Laimingom valandom.
Visų veidai vienodai švyti,
Visi tokie geri ir gražūs.
Bet argi teko kam matyti,
Kad būtų kenčiantys panašūs?
(Eglė Brazdiūnienė)
Su savo negandom, bėdom
Ir kokie mes visi panašūs
Laimingom valandom.
Visų veidai vienodai švyti,
Visi tokie geri ir gražūs.
Bet argi teko kam matyti,
Kad būtų kenčiantys panašūs?
(Eglė Brazdiūnienė)
Saulei spiginant
Per kaitrą didžiausią
Ištiesk man vandens
Ąsotį pilniausią.
Kai valgyt norėsiu
Per badą baisiausią
Paduoki man duonos
Kąsnį skaniausią.
Jei kartais man tavo
Pagalbos reikėtų,
Ištiesk savo ranką,
Kad man padėtum.
Jei kartais tau būtų
Linksma be galo,
Pasidalink su manim
Džiaugsmu savo.
O jeigu kas nors
Tau skausmą sukeltų,
Tu man pasakyki
Padėsiu iš karto.
Per kaitrą didžiausią
Ištiesk man vandens
Ąsotį pilniausią.
Kai valgyt norėsiu
Per badą baisiausią
Paduoki man duonos
Kąsnį skaniausią.
Jei kartais man tavo
Pagalbos reikėtų,
Ištiesk savo ranką,
Kad man padėtum.
Jei kartais tau būtų
Linksma be galo,
Pasidalink su manim
Džiaugsmu savo.
O jeigu kas nors
Tau skausmą sukeltų,
Tu man pasakyki
Padėsiu iš karto.
Buvo meilė. Buvo dviese.
Ir išskyrė juos kažkas.
Ilgesys vėl naktį plėšo,
Tiesia šaukiančias rankas.
Jau įpratom jausti petį,
Kai sunku, kai žodžių daug.
Žodžiai tie šviesos nematė,
bet jų trokštame sulaukt.
Kai užgaus jie, reikia rankų,
Kad gaivintų kaip vėsa.
Jei gyvenimas nublanko
Saulės ieškom akyse.
O jei meilė jau išblėso,
Jei ją užpūtė kažkas,
Ilgesys vėl naktį plėšo,
Tiesia laukiančiais rankas.
(Genovaitė Žukauskaitė)
Ir išskyrė juos kažkas.
Ilgesys vėl naktį plėšo,
Tiesia šaukiančias rankas.
Jau įpratom jausti petį,
Kai sunku, kai žodžių daug.
Žodžiai tie šviesos nematė,
bet jų trokštame sulaukt.
Kai užgaus jie, reikia rankų,
Kad gaivintų kaip vėsa.
Jei gyvenimas nublanko
Saulės ieškom akyse.
O jei meilė jau išblėso,
Jei ją užpūtė kažkas,
Ilgesys vėl naktį plėšo,
Tiesia laukiančiais rankas.
(Genovaitė Žukauskaitė)
Prisidėk prie širdies miško šlamesį -
ir skaudėti nustos...
Užsimiršk visas vėjo glamonėse -
ir laikas sustos...
Išdalink gelsvą spindulį šypsenom -
ir pasklis šiluma...
Savo džiaugsmą barstyk be atokvėpio -
prisipildys diena...
Pilką veidą nuprausk jūros debesiu -
ir didybe nušvis...
Užkankink liūdesy pykčio virusą -
ir meilė atgis...
Viską tyliai šnibždėk ... per garsiakalbį -
nebeliks netiesos...
Rink lygybės prieš sąžinę nuotrupas -
nieks ant kelio nestos...
R. Užpalis
ir skaudėti nustos...
Užsimiršk visas vėjo glamonėse -
ir laikas sustos...
Išdalink gelsvą spindulį šypsenom -
ir pasklis šiluma...
Savo džiaugsmą barstyk be atokvėpio -
prisipildys diena...
Pilką veidą nuprausk jūros debesiu -
ir didybe nušvis...
Užkankink liūdesy pykčio virusą -
ir meilė atgis...
Viską tyliai šnibždėk ... per garsiakalbį -
nebeliks netiesos...
Rink lygybės prieš sąžinę nuotrupas -
nieks ant kelio nestos...
R. Užpalis
