Kartais pasitaiko
Mums tokių dienų,
Kai verki be saiko,
Kai labai sunku.
Kartais nebelieka
Ašarų karčių,
Tad nebegali tu
Verkti dėl niekų..
Nors pasaulis griūva,
Nors labia sunku
Nors tie skaudūs žodžiai
Liejasi tvanu
Susiimti turim,
Susiimt laiku..
Pasakyti širdžai -
Aš iškęst galiu!
Cherry&Vanilla
Naktyje sustosiu po tavuoju langu,
Apkabinsiu beržą ilgesingom rankom.
Ir priglusiu švelniai prie kamieno šalto,
Lyg prie tavo kūno nuogo ir taip balto.
Skųsiuosi per naktį neištikimybe,
kad pamačius žliūgę, paminei leliją,
Ir lyg du bedaliai guosimės sušalę,
Aš ir tas berželis naktyje bežadėj...
(P. Kulvinskas)
Apkabinsiu beržą ilgesingom rankom.
Ir priglusiu švelniai prie kamieno šalto,
Lyg prie tavo kūno nuogo ir taip balto.
Skųsiuosi per naktį neištikimybe,
kad pamačius žliūgę, paminei leliją,
Ir lyg du bedaliai guosimės sušalę,
Aš ir tas berželis naktyje bežadėj...
(P. Kulvinskas)
Jei būtų lemta man dar sykį
Pradėti kelią nuo pradžios,
Iš praeities neimčiau nieko
Tik
Žemę, saulę ir medžius,
Žole žaliuočiau,
Medžiais oščiau
Žmonėms ir paukščiams, ir žvėrims.
Ir jų džiaugsme
Save surasčiau.
Nes žemėj gera būt geriems.
Nes kas nesverdamas - ar verta? -
Gerumą barsto
Kaip giria,
Tam nei galvoti apie mirti,
Nei mirti
Laiko tam nėra.
(B. Mckevičius)
Pradėti kelią nuo pradžios,
Iš praeities neimčiau nieko
Tik
Žemę, saulę ir medžius,
Žole žaliuočiau,
Medžiais oščiau
Žmonėms ir paukščiams, ir žvėrims.
Ir jų džiaugsme
Save surasčiau.
Nes žemėj gera būt geriems.
Nes kas nesverdamas - ar verta? -
Gerumą barsto
Kaip giria,
Tam nei galvoti apie mirti,
Nei mirti
Laiko tam nėra.
(B. Mckevičius)
Kai vėl naktis išskleis mėnulio baltą žiedą,
tu nematyk kaip paukščio ašara nurieda
Nebūsiu angelu kadais tau pažadėtu...nelauk manęs,
nelauk manęs.
Tegul aš liksiu ir benamis ir beteisis,
te mano širdį jau numes kaip seną žaislą,
gal kada nors aš tais pačiais keliais pareisiu -
nelauk manęs...nelauk manęs
nelauk manęs...nors ir skaudės, kai tu nelauksi
likimui šiam jau mes daugiau nebepriklausom
Nebepriklausom mes nei sielvartui, nei džiaugsmui -
nelauk manęs, kai kris naktis ant mūsų rankų
Jau padalinome pusiau žodžius ir dangų,
ir to, kas liko, mums šiandieną neužtenka...
Nelauk manęs
Ir jei kažkas, kuo taip tikėta ir ko laukta,
staiga pabelstų į duris ir vėl pašauktų,
priimčiau viską tik kaip išmaldą, kaip auką
nelauk manęs...nelauk manęs
tu nematyk kaip paukščio ašara nurieda
Nebūsiu angelu kadais tau pažadėtu...nelauk manęs,
nelauk manęs.
Tegul aš liksiu ir benamis ir beteisis,
te mano širdį jau numes kaip seną žaislą,
gal kada nors aš tais pačiais keliais pareisiu -
nelauk manęs...nelauk manęs
nelauk manęs...nors ir skaudės, kai tu nelauksi
likimui šiam jau mes daugiau nebepriklausom
Nebepriklausom mes nei sielvartui, nei džiaugsmui -
nelauk manęs, kai kris naktis ant mūsų rankų
Jau padalinome pusiau žodžius ir dangų,
ir to, kas liko, mums šiandieną neužtenka...
Nelauk manęs
Ir jei kažkas, kuo taip tikėta ir ko laukta,
staiga pabelstų į duris ir vėl pašauktų,
priimčiau viską tik kaip išmaldą, kaip auką
nelauk manęs...nelauk manęs
Įeina žmogus pro vartus
tiktai paviešėt valandėlę...
išeina...
Ir lauki jo vėlei
kažkoks neramiai nekantrus.
Įeina žmogus į mintis
ir viską sudrumščia, sujaukia...
Bet sieloje šilumą jaukią
pasklindant kartu pajunti.
Įeina į širdį žmogus
ir tampa be galo brangus,
ir lauki jo vieno...vienos...
kaip nemigo naktį dienos.
Pr. Raščius
tiktai paviešėt valandėlę...
išeina...
Ir lauki jo vėlei
kažkoks neramiai nekantrus.
Įeina žmogus į mintis
ir viską sudrumščia, sujaukia...
Bet sieloje šilumą jaukią
pasklindant kartu pajunti.
Įeina į širdį žmogus
ir tampa be galo brangus,
ir lauki jo vieno...vienos...
kaip nemigo naktį dienos.
Pr. Raščius
kažkokie labai jau banalūs tie jūsų sudėti eilėraščiai...
BLONDINIŲ GATVĖ
Blondinių gatvėn draudžiama įeiti
Gyviesiems. Vandenilio peroksidas,
Lašėdamas iš debesio į žemę,
Auksuoja miegančių mergaičių plaukus.
Tuščiom akim pavargusios gražuolės
Nueina rudenėjančia alėja.
Joms nuo pečių auksinės upės teka,
Joms medžiai šlama apie Prozerpiną,
Ir pragaro valdovės obuoliai
Pro jas nurieda į geltoną dieną.
Jos, nematydamos viena kitos,
Prieina ligi geležinių vartų,
Kur vagonėlių kimios dūdos groja "
Senus galantus purpurinėm kaukėm".
Sugrįžusios į kambarius neramios,
Jos mato veidrodyje rausvą naktį
Ir, guldamos ant giedančių grindų,
Už sienų girdi šlamesį ir juoką.
Nuo lengvo vėjo atsidaro durys,
Ir, didelius sparnus palikę gatvėj,
Į kambarius įeina angelai,
Šypsodami po sidabrinėm kaukė
BLONDINIŲ GATVĖ
Blondinių gatvėn draudžiama įeiti
Gyviesiems. Vandenilio peroksidas,
Lašėdamas iš debesio į žemę,
Auksuoja miegančių mergaičių plaukus.
Tuščiom akim pavargusios gražuolės
Nueina rudenėjančia alėja.
Joms nuo pečių auksinės upės teka,
Joms medžiai šlama apie Prozerpiną,
Ir pragaro valdovės obuoliai
Pro jas nurieda į geltoną dieną.
Jos, nematydamos viena kitos,
Prieina ligi geležinių vartų,
Kur vagonėlių kimios dūdos groja "
Senus galantus purpurinėm kaukėm".
Sugrįžusios į kambarius neramios,
Jos mato veidrodyje rausvą naktį
Ir, guldamos ant giedančių grindų,
Už sienų girdi šlamesį ir juoką.
Nuo lengvo vėjo atsidaro durys,
Ir, didelius sparnus palikę gatvėj,
Į kambarius įeina angelai,
Šypsodami po sidabrinėm kaukė
Kai vėjas atskridęs
Glostys tau veidą,
Žinok, kad aš stoviu greta
Ir sakau tau žodžius,
Kurie ištirpo ant lūpų
Tą valandą,
Kada jas palietė laimė.
***
Kai išgirsi volungę,
Liūdną ir baugščią paukštę,
Kai pamatysi ją
Virš savo galvos,
Žinok, kad tai aš atskridau
Atnešdama tau ramybę,
Žinok, kad tai mano balsas
Tirpdo tavo vienatvę...
***
Uždegsime ugnį
Iš savo kraujo.
paskui gūdžiom naktim,
kai lapai drebėdami glausis už lango,
Auginsime svajones.
Bus baltas kaip žaizdras dangus,
kuriame sėsime savo žvaigždes.
***
Laiminu vienumą,
Kuri subandino mane,
Išsaugojo
Ir išmokė mylėti.
Laiminų vienumą,
Dosnią ištikimybės motiną,
Pagimdžiusią išdidumą
Ir žvaigždėtą svajonę...
/Vilija Šulcaitė/
Glostys tau veidą,
Žinok, kad aš stoviu greta
Ir sakau tau žodžius,
Kurie ištirpo ant lūpų
Tą valandą,
Kada jas palietė laimė.
***
Kai išgirsi volungę,
Liūdną ir baugščią paukštę,
Kai pamatysi ją
Virš savo galvos,
Žinok, kad tai aš atskridau
Atnešdama tau ramybę,
Žinok, kad tai mano balsas
Tirpdo tavo vienatvę...
***
Uždegsime ugnį
Iš savo kraujo.
paskui gūdžiom naktim,
kai lapai drebėdami glausis už lango,
Auginsime svajones.
Bus baltas kaip žaizdras dangus,
kuriame sėsime savo žvaigždes.
***
Laiminu vienumą,
Kuri subandino mane,
Išsaugojo
Ir išmokė mylėti.
Laiminų vienumą,
Dosnią ištikimybės motiną,
Pagimdžiusią išdidumą
Ir žvaigždėtą svajonę...
/Vilija Šulcaitė/
Neskubėkime.
Laiko labai nedaug.
Neskubėkime.
Pažvelkime vienas kitam į akis.
Susiraskim rankas.
Išgirskim širdies plakimą.
Žiūrėkim į dangų.
Ten, tarp žvaigždžių,
Įrašyti mūsų vardai.
Neskubėkime.
Laiko labai nedaug.
***
Aš baltą naktį
Kalbėjau tyrą maldą
Ir nieko netroškau,
Ir nieko sau neprašiau,
Tiktai susikaupus
Žiūrėjau į tavo veidą,
Kuris ir sapne
Dabar nepalieka tavęs...
/Vilija Šulcaitė/
Laiko labai nedaug.
Neskubėkime.
Pažvelkime vienas kitam į akis.
Susiraskim rankas.
Išgirskim širdies plakimą.
Žiūrėkim į dangų.
Ten, tarp žvaigždžių,
Įrašyti mūsų vardai.
Neskubėkime.
Laiko labai nedaug.
***
Aš baltą naktį
Kalbėjau tyrą maldą
Ir nieko netroškau,
Ir nieko sau neprašiau,
Tiktai susikaupus
Žiūrėjau į tavo veidą,
Kuris ir sapne
Dabar nepalieka tavęs...
/Vilija Šulcaitė/
Ir šiek tiek smagiau:
Eso graži pana,
Vyraa vėrst ėš kuota,
Bet lig šiuol mergauno
Nasošliūbavuota!
Pernaa veins tuoks pėršuos,
Apvals kaip tekėnis!
Mėrsu- neužmėršo
Smarvės čėsnagines!
Sauli žemi raituos-
Ons vėsteik so tūbaas,
I nu ryta vaikšta
Kiaušinietaas zūbaas!
Nuosė kaap verteklės,
Vuo tuom roduom akiem
Vėsa mona kūną
Pareen kaap su blakiem!
Geriau sena pana
Po rogeinas ūbaut,
Nego eet ož vyra,
Kiaušinietaas zūbaas!
Geriau jau ba šliūba
Šion a ton nogruobtė,
Nego nu česnaaga
Mėrtėnaa užsluoptė!
Eso graži pana,
Vyraa vėrst ėš kuota,
Bet lig šiuol mergauno
Nasošliūbavuota!
Pernaa veins tuoks pėršuos,
Apvals kaip tekėnis!
Mėrsu- neužmėršo
Smarvės čėsnagines!
Sauli žemi raituos-
Ons vėsteik so tūbaas,
I nu ryta vaikšta
Kiaušinietaas zūbaas!
Nuosė kaap verteklės,
Vuo tuom roduom akiem
Vėsa mona kūną
Pareen kaap su blakiem!
Geriau sena pana
Po rogeinas ūbaut,
Nego eet ož vyra,
Kiaušinietaas zūbaas!
Geriau jau ba šliūba
Šion a ton nogruobtė,
Nego nu česnaaga
Mėrtėnaa užsluoptė!
